Onkstiau bōva tēp

Kad tamīstuoms būtom lėngviau soprāstė, kon aš čia nuoru pasakītė, pradieso nu pradiuos. Nier mōna omžius tuoks dėdėlis, kad galietiau aš tamīstas kažkou nustebintė ar tuo labiau muokītė.

Paprasčiause aš gėmiau ėr ožaugau kaimė èr mon dar tēka matītė ėr patem pačiopėnietė, kėtep sakont, prisėliestė pri gīvenėma, apie kuoki šėndėina žmuonis, joulab šiuolaikėnis jaunims nė pamėslītė napamėslėj. Bōva tomsė, pėlkė laika, žmuonis sunke ėr dėdėle dėrba, bet dėkte vargana gīvena.

Okupācėnė valdi tumet lēda laikītė nebėnt kuokė vėina karvė ėr vėina kėta kiaulė. Atēdava kolkuoza valdė ėr apmatoudava šėina, kad to tik daugiau natorietomi. Jego atrasdava daugiau nego priklausa, atsėmėnu, buočius vesdavuos ī truoba ėr vaišindava , vo dar ėr pravėnta idiedava. Vėsė kaima žmuonis toriejė dėrbtė kolkuozė. Lauka darbėninka toriejė atėdėrbtė nustatīta valondum skaičio, ka gauto tus kelis roblius. Vėino žuodžiu, šėndėina ėr kaliejėmė torbūt geriau gīven. Napūstīdava kap dabar maista, er tū drabožiu nabūdava kor gautė, diel tuo žmonis anus keravuodava, brongindava , aiško, prižiūriedava, o jego soplīšdava, tumet soluopīdava. Atsėmėno, kāp bāba vakaras vėlnuonės žekės cėravuodava. Vėlnas toriedava, nes daug kas augindava ėr vėina kėta āvi. Kap aš sakau, vėsė dėrba diel pėlva ėr kad plėkė navakščiuoto.

Bet aš tamīstuoms šėndėina nuoriečiau papasakuotė na apie maista ar drabožiu trūkoma, vo api lėnus. Atsėmėno, kāp graže anėi žīdiedava ėr kvepiedava. Maža kor vaikīstie tesėveždava. Māšinu kāp dabar nebōva, vo ėr autuobosus tās čiesas važioudava torbūt ne kiekvėina dėina. Tad mums vakams nukaktė ī rajuona cėntra būdava kažkas nuostabaus. Bet jego veždavuos, tai pro longa vėsor aplinkou plaukdava lėna. Šiās čiesas tuo jau nabipamatysi. Atsėmėno, kāp momis, mažus vākus, vesdavuos lėnu rautė. Tėkra mes napadiedavuom , vo tik maišīdavuom. Matīt, tieva netoriejė, kor mūsa palėktė. Lėnus raudava ronkuom . Paskiau rėšdava ī piedas, katras sostatīdava ī kūgius, kad išdžiūto, vo ėr ont žēmės goliedamė galiejė anėi sopūtė. Vo tū kūgiu pristatīdava pėlnus laukus. Mums, vakams, atruodīdava, kad anėi panašė ī mažus nomelius. Ka lėna išdžiūdava, vīra kraudava ī vežėmus ėr veždava ī kolkuoza daržėnė. Paskiau kažkāp nukoldava ėr žėima anus iš naujė sorūšiavė kažkor išveždava.

Nė vėins nasėskundė, kāp sunkē rēk dėrbtė, vėsė kažkou tėkiejė ėr laukė. Tada aš nesopratau, vo dabar mon aiško: Lietovuos žmuonims tada padiejė išgīventė meilė sāva kraštou, sāva gamtā, meilė tievīne. Matīdams tuoki gruoži, kad ėr kāp babūto sunkē, nagali pasėdoutė. Ėr išgīvena Lietovuos žmuonis, ėr vākus ožaugėna, ėr ī muokslus išleda, ėr tėkiejėma napamėrša. Preitas metas švėsdami atkortuos Lietovuos šimtmeti, prisėmėniem lėnus. Lėnus, katrėi toriedami tuoki pluona stėibieli, atlaikė vėsas audras ėr viejus. Todiel, kad bōva sosėglaudė petīs ī pēti, vo sāva galvas vėsė kāp vėins kielė ī saulė. Tēp ėr Lietovuos žmuonīs bōva vėiningė.

Aš galvuojo, kad Lietova ėr Žemaitėjė nu pražūtėis anumet išgelbiejė tėkiejėms ėr lėna. Jok tēp.

Raimunds DAUBARIS

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių