Nuoširdumas gydo pacientus

Klaipėdos rajono paramos šeimai centro slaugytoja-masažuotoja Vilma Lučinskienė 7 metus dirba su klientais, kuriems nustatyti specialieji poreikiai. Šiuo metu turi 15 sunkių pacientų, kuriems reikia medicininės pagalbos namuose. Šie žmonės prirakinti prie ligos patalo arba sunkiai judantys. Jiems reikia didelio dėmesio, priežiūros. V. Lučinskienė nuoširdžiai atlieka savo pareigas, nes jai patinka šis darbas.

Dituvoje gyvenančiai V. Lučinskienei tenka lankyti visose rajono seniūnijose pagalbos laukiančius pacientus. Tolimiausias kelias – į Kretingalę, kur gyvena jaunystėje pasiligojusi moteris. „Kai kurie mano lankomi žmonės – bevaikiai, vieniši. Kitų vaikai išvyksta į darbą, globėjai gyvena atokiau“, – kalbėjo V. Lučinskienė, iki pietų dirbanti slaugytoja, o po pietų – masažuotoja.

Pastaroji pareigybė Paramos šeimai centre atsirado tik nuo rugpjūčio. Iki tol jos paslaugų sąraše buvo gydomoji mankšta, vaistų įtrynimas į skaudančius sąnarius, vaistų injekcijos, lašelinės, žaizdų tvarstymas, valymas, gydymas, aiškinimas apie vaistus. O dabar ir masažas, kuris labai reikalingas šiems pacientams. Jis atliekamas šeimos gydytojo nurodymu.

„Ne tik vienišiems žmonėms teikiamos paslaugos į namus – ir sutuoktiniams, – pasakojo Vilma ir pridūrė, jog atėjusi į kliento namus neatsisako padėti ir jo antrajai pusei – pamatuoti kraujospūdį ir panašiai. – Bet žmonės pirmiausia nori pasišnekėti. Aktualiausia tema – sveikatos bėdos. Labai rūpi ir vaikai, anūkai – pasakoja apie juos didžiuodamiesi. Žmonės nori bendrauti, jiems trūksta šilto žodžio. Trumpam užsukę vaikai pasižiūri, kad viskas tvarkoje, ir išeina, palikdami juos vienus – šie turi savo gyvenimą.“

Vilma žavėjosi pagyvenusių žmonių giliomis krikščioniškomis vertybėmis. „Jiems labai svarbios katalikiškos šventės ir dažnai apgailestauja, kad nebegali dalyvauti pamaldose, todėl poterius kalba namuose“, – sakė pašnekovė.

Ji pastebėjo, jog ne visi gali susitaikyti su savo liga. „Nebijau savo pacientų apkabinti ir paguosti. Juk sakoma, kad geriausia terapija – apsikabinimas. Jis labai gydo žmogų“, – aiškino Vilma.

Sėkmingą bendrystę su pacientais lemia nuoširdumas. „Pirmą kartą į jo namus ateinu šypsodamasi ir šiltai prisistatau – jokio oficialumo, – dalijosi patirtimi pašnekovė. – Svarbiausia, kad jis pasitikėtų, nesijaustų vienišas ir būtų ramus, žinodamas, jog savo problemas visuomet išspręs su slaugytoja.“

V. Lučinskienė, psichologijos žinias dažnai gilinanti kursuose, akcentavo, jog šiame darbe negalima būti grubiam. „Reikia švelniai prisiliesti prie žmogaus sielos gelmių, – akcentavo Vilma. – Mano močiutė įskiepijo pagarbą vyresniems žmonėms.“

Daugeliui atrodo, kad jos darbas sunkus. Su ligotais žmonėmis Vilma dirba nuo jaunumės, kai baigusi mokslus įsidarbino buvusioje Priekulės ligoninėje. Ją uždarius, dirbo socialinio darbuotojo padėjėja – Priekulės seniūnijoje 4 metus lankė socialinės rizikos šeimas. Ir jau septintus metus vėl dirba pagal savo profesiją.

Pašnekovė neslėpė, jog visokių žmonių tarp pacientų pasitaiko: niurzglių, piktų, energetinių vampyrų. „Kartais man sako: privalai padaryti tą ar aną. Atsakau, kad neprivalau, nes kol žmogus pajėgia, pats privalo pasirūpinti – privalo judėti, būti užimtas“, – kalbėjo V. Lučinskienė.

Tačiau ji pasakojo, kad yra pozityviai mąstančių močiučių, užkrečiančių gera nuotaika. „Įdomiausia, kai pacientai pradeda kalbėti apie savo vaikystę, jaunystę. Tai gyvos istorijos – reikia jų klausytis, nes išsineš į amžinybės krantą, – kalbėjo Vilma ir pridūrė, kad pacientai keičiasi. – Ačiū Dievui, jie mane myli, ir aš juos myliu – dalijuosi šiluma, nuoširdumu. Man tinka ir patinka šis darbas.“

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių