Nuo hipio iki kūrėjo

Kokį kelią pasirinkti, klausia ne vienas jaunuolis, baigiantis mokyk­lą šiandien, – politiko, teisininko, ekonomisto ar menininko kūrėjo, kuriam kažin ar pavyks išgyventi iš savo kūrybos? Neretai jaunimas, rinkdamasis gyvenimo kelią, būna pilnas svajonių, jaučia pašaukimą, bet būna perkalbamas aplinkinių, kad jų pasirinkimas nepragmatiškas, negalima išgyventi iš savo pomėgių. O kas vertingesnis Žemėje šiandien – sistemos žmogus vykdytojas, ar laisvas žmogus kūrėjas?

Ieškantiesiems savo kelio, pašaukimo žmonėms būtų įdomu išgirsti apie tautodailininko drožėjo, baldų restauratoriaus, tapytojo, mokytojo, buvusio estrados grupės atlikėjo Gintaro Puzarausko gyvenimo kelionę savo pašaukimo ir laisvės link.

Viskas prasidėjo nuo hipio šėliojimų, roko muzikos klausymo, estrados grupės įkūrimo mokykloje, A. Solženycino (antisovietinės) literatūros skaitymo I. Simonaitytės bibliotekos prieangiuose ir „neadekvataus“ jaunuolio etiketės saugumo akyse. Troškęs išplaukti į jūrą ir taip pabėgti nuo režimo jaunuolis saugumo buvo sustabdytas. Gintaras išbandė save dirbdamas įvairius darbus, kol pas fermerį Švedijoje pasisiūlė pagražinti sodybą ir išdrožė stogastulpį. Fermeriai, pamatę kūrybingo lietuvio darbą, teikė jam užsakymus, kol nagingas meistras prisijungė savo darbais prie Švedijoje viešėjusių lietuvių parodos, taip jis buvo pakviestas įstoti į Lietuvos tautodailininkų sąjungą.

Laisvo menininko kelias nelengvas, tai užsakymų gausa, tai trūkumas, turi būti pasiruošęs nežinomybei, tad Gintaras išbandė ir senų baldų restauraciją, restauravo baldus vienuolynams, kolekcionieriams, klebonijoms. Teko restauruoti vertingą Radvilų rūmų barokinę spintą, prie kurios, pastatytos ekspozicijoje, jam nebuvo leista prisiliesti.

Kūrėjo gyvenimas nėra vienodas ir rutiniškas, o vedamas pojūčio ir aktualijų. Drožyboje nuo 1991 metų buvo rūpintojėlių drožimo etapas, paskui avangardizmo banga. Kai kuriems dirbiniams reikalingas subrendimo momentas. Tokios apvaizdos laukė kryžius, kuris stovėjo dirbtuvių prieangyje trejus metus: „Švariam reikia būti, kad padarytum kažką gražaus, net mintyse, nesvarbu ar drožiant meno kūrinį, ar restauruojant baldus“, – atsivėrė menininkas. Įvykus reikiamam apsivalymui kryžių pavyko padaryti per 2 dienas ir pastatyti taip, lyg aukštybės būtų prisilietusios.

Dabar G. Puzarauskas laukia, kada ateis laikas šv. Kazimiero skulptūrai bei P. Cvirkos „Nemuno krašto pasakų“ grafiko Steponavičiaus iliustracijų pavertimui medžio dirbiniais: „Turi kažkas iš vidaus paširdžius pakutenti, tada pavyksta“, – teigia Gintaras.

Meistras pasiilgsta to laiko, kai mokytojavo Vilniaus „Versmės“ mokykloje, kur teko mokyti neįgalius vaikus drožinėjimo. „Jie turėjo tiek jausmo, tiek džiaugsmo, kad mums visiems galima iš jų pasimokyti. Ten svarbu procesas, o ne rezultatas. Jie džiaugsmą išgyvena tame procese“, – prisimena Gintaras.

Ir šiandien pas drožėją atvyksta mokinių, norinčių pasimokyti amato, tačiau dažnai menininkas mokosi ir iš jų: „Sugadino mane ta dailės mokykla, pripratau prie proporcijų, prie normų, o jie padaro primityviai, bet įdomiai, net pavydu. Renkantis drožėjo amatą ne tiek įgūdis svarbu, kiek reikia turėti, ką pasakyti“, – autorius pataria norintiesiems imtis drožėjo amato.

Dabar G. Puzarauskas laisvas ir turtingas (pojūčiai, patirtis, draugai, kūrybos darbai), kuriantis Vilniaus priemiestyje Naujosios Riešės sodyboje, darantis tai, kas jam ir kitiems teikia džiaugsmą.

Agluonėnų etnografinėje sodyboje gegužės 18 d. 18 val. vyks autoriaus darbų parodos atidarymas, kanklininkų iš Vėžaičių kultūros centro ansamblis „Girelė“ (vadovė R. Pozingienė) bei diskusija. Kviečiame visus besidominčius tautodaile, ieškančius ir suradusius savo pašaukimą ir laisvę, hipius, roko ar kanklių muzikos mėgėjus bei tuos, kurie stovi kryžkelėje, kuriuo gi keliu sukti, proto ar visgi jausmo, dalyvauti renginyje.

Giedrė RUDAITYTĖ

Agluonėnų etnografinės sodybos vadovė