Nors ir nežmoniškai, kad tik kitoniškai

Yra laikas dainuoti ir šokti, yra laikas sportuoti, tačiau jeigu nelieka laiko pamąstyti, ramiai pasikalbėti, paklausyti išmintingų kalbų ir rimtos muzikos, žmogus gali prarasti savo sielą, nebesugebėti mylėti, suprasti ir užjausti kitus. Gražiame Gargždų gimtadienio šventės šurmulyje tokia rimties ir susikaupimo valandėle galėjo būti Gargždų miesto garbės piliečio vardo suteikimo ceremonija. Ar taip buvo? Nežinau, nes pirmą kartą iš tokio renginio išėjau į namus, nesulaukusi pabaigos.

Negalvojau apie tai rašyti, nes tuojau po renginio tokias pat mintis „Bangos“ komentaruose išsakė istorikė Janina Valančiūtė. Pasirašyčiau po kiekvienu jos sakiniu: kad pašaudymas iš senos patrankos dar nėra istorija, kad pastato naujas tentas – nieko rimto, kad nepasirūpinta žiūrovais, netgi miesto svečiais. Tik nesutikčiau su gerb. istorike, kad renginio vieta buvo tinkama. Man atrodo, kad Garbės piliečio vardo suteikimo ceremonijai labiau tiktų uždara erdvė, kurioje galėtų būti mažiau triukšmo, daugiau subtilaus nuoširdumo. Net nusijuokiau iš organizatorių komentaro, kad visi planai buvo įvykdyti, ir pagalvojau: ką jie buvo suplanavę žiūrovams. Kepinant saulei, stovėti ant asfalto visą valandą? Kad galėčiau atsisėsti, nuėjau anksčiau ir suradau vietą ant to griozdiško suolo prie šaligatvio. Iki programos šiaip taip iškentėjau nežmoniškai garsią muziką. Prasidėjus renginiui, prieš suolus sustojo būriai žmonių, ir aš nieko nebegalėjau matyti. Galvojau: klausysiuos kalbų kaip per radiją. Tačiau susikaupti trukdė priešais šurmuliuojantys žiūrovai: judėjo, vaikščiojo, matyt, ieškojo patogesnės vietos, kalbėjosi tarpusavyje. Vėl teko kęsti nežmoniškai garsų tušą, todėl, vos suteikus Broniui Kalvaičiui Garbės piliečio vardą, atsikėliau ir išėjau. Tikrai tada negalvojau rašyti. Gal kitiems patinka stovėti saulėje, sėdėti aikštėje ant laiptelių ar kitoje gatvės pusėje ant suoliukų, klausytis tos kurtinančios, negyvos muzikos ir nieko nematyti, o programos metu pabendrauti su pažįstamais. Tegu.

Šį straipsnį pradėjau rašyti tik tada, kai „Bangoje“ perskaičiau, kad organizatoriai atsisakė suteikti žodį atvykusiam iš Vilniaus Gargždų garbės piliečiui Benediktui Juodkai. Kviečiu objektyviai apsvarstyti šitą įvykį be partinių rietenų. Man rodos, tokiame renginyje daugiausia dėmesio derėtų skirti jau pripažintiems Garbės piliečiams. Vien dėl šio vardo Benediktas Juodka turėjo pirmenybės teisę lipti į sceną prieš bet kurį iš kalbėjusiųjų. Nekrėskit juokų, kad neįmanoma įterpti į programą, jei iš anksto neužsiregistravo, ir nevertinkit kalbų pagal jų ilgumą. Geros kalbos galima klausytis visą valandą, o standartinis šablonas ir per 5 min. atsibosta. Labai teisingai apie pagarbą Garbės piliečiams (tiksliau sakant, apie pagarbos trūkumą) išdėstė „Bangos“ redaktorė Vilija Butkuvienė redakcijos skiltyje 2016 m. birželio 18 d. Tiems, kurie neskaitė, patarčiau atsiversti šį „Bangos“ numerį. Jeigu nėra pagarbos, tai neverta suteikti Garbės piliečio vardą. Iki šiol rašiau tik apie vieną Benedikto Juodkos vardą. O tų vardų (ne tik vardų, bet ir pareigų) yra daugiau. Jis – akademikas, Lietuvos Seimo narys, ilgus metus buvęs Vilniaus universiteto rektorius. Suraskit Klaipėdos rajone dar nors vieną žmogų, tolygų Benediktui Juodkai. Aš tokio nematau. Ar šito nežinojo renginio organizatoriai? Tikriausiai žinojo, bet didžiulis susireikšminimas, noras parodyti savo galią neleido tinkamai pasielgti. Skaudu.

Donata LEKETIENĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių