Noras išlikti padėjo balsėniškiams ištverti

Valerija ir Kostas Būdvyčiai prie pirmosios nusipirktos lūšnos.

Sunkus Antrojo pasaulinio karo laikotarpis, dar sudėtingesnis pokaris. Magdalenai Būdvytienei iš Balsėnų kaimo likimas lėmė sunkius išbandymus. Trijų sūnų, Stanislovo, Vladislovo ir Jono, išėjusių partizanauti į Spraudės miškus (Rietavo seniūnija), nebesulaukė gyvų. Teko praeiti pro jų išniekintus kūnus Veiviržėnų NKVD būstinės kieme ir reikėjo neišsiduoti, nes tuojau pat galėjai atsidurti šalia jų.

Sūnus Kostas Būdvytis 1949 m. buvo kalinamas Veiviržėnų areštinėje 5 dienas, kol kovo 25 dienos rytą apsupus jų namą, motina Magdalena, dar du sūnūs Petras ir Povilas Būdvyčiai bei Kosto žmona Valerija susodinti į vežimą ir išvežti į Veiviržėnus. Valerija dar spėjo savo 11 mėnesių sūnelį Alfonsą nunešti kaimynei Vardauskienei, pažadėjusi, kad, praėjus pavojui, jos mama Petronelė Bočkienė vaiką paims. Veiviržėnuose į mašiną atvedė ir jos vyrą Kostą Būdvytį iš Liaudies gynėjų štabo. Vežė į Rimkus, ten suvarė į gyvulinius vagonus, užkalė duris ir penkias paras vežė iki Smolensko. Po 25 parų išlaipino Kansko srityje. Iš ten dar 150 km sunkvežimiu vežė į šiaurę. Išlaipino miške. Atvažiavo kolūkio pirmininkas, apsivilkęs vatine, persijuosęs virve. Susodino į jaučiais pakinkytas roges, nuvežė į kaimą pas ten jau anksčiau apsigyvenusiuosius. Dirbo miške – sodino medžius. Į darbą ėjo 5 kilometrus. Po kurio laiko susirado lūšnelę be durų ir langų. Rąstus tvartui ir trobos remontui iš miško parsinešdavo ant pečių. Magdalena Būdvytienė savo anūkėms pasakodavo, kaip ji, prisirinkusi miške uogų, veždavo jas 50 km į Krasnojarską sėdėdama ant miškovežio rąstų.

Su sūnumi Kostu.Kostas Būdvytis įsigijo fotoaparatą, kuris padėjo pelnyti vietinių palankumą. Per Vėlines rusai eidavo lankyti artimųjų kapų, nešdavosi vaišių ir prašydavo Kosto tas akimirkas fiksuoti nuotraukose. Mėgo fotografuoti ir savo šeimą, nuotraukas siųsdavo žmonos tėvams į Lietuvą, kur augo jų sūnus Alfonsas. Labiausiai į neviltį varė nežinomybė. Grįžti į Lietuvą niekas nebesitikėjo. Tik po Stalino mirties gyvenimo sąlygos šiek tiek pagerėjo. Į Lietuvą grįžo 1959 m. jau su pagausėjusia šeima: sūnus Kostas, duktė Birutė, dvynės sesės Valerija ir Bronislava, kurios išvargusios traukinyje prašėsi „atgal namo“. Tėvas Kostas Būd­vytis savo vaikams pasakojęs neįtikėtiną istoriją, kaip jis išvedamas iš namų spėjo ties paskutiniu Balsėnų kaimo namu batu įspausti duobutę ir į ją įmesti savo vestuvinį žiedą. Grįžęs po daugelio metų rado žiedą toje pačioje vietoje.

Prie grįžusios gausios šeimynos Lietuvoje augęs sūnus Alfonsas nebepritapo. Jis ir liko senelių Tado ir Petronelės Bočkų vaiku. Baigęs Veiviržėnų vidurinę mokyklą, Alfonsas mokėsi Kauno medicinos institute farmacijos. Bet neilgai dirbo farmacininku. Jau mokykloje susidomėjo fotografija, studijų metu intensyviai fotografavo, o 1979 m. tapo Lietuvos fotografijos meno draugijos nariu. Savo fotografijomis A. Būdvytis palyginti greitai pelnė pripažinimą tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje. 1995 m. ir 2001 m. jam paskirta Valstybinė meno kūrėjo stipendija. 2002 m. jo darbai įvertinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės meno premija. 2003 m. A. Būdvytis mirė. Palaidotas Veiviržėnų kapinėse.

Tai tik vienos šeimos istorija. Tokių skaudžių likimų istorijų yra Veiviržėnų Jurgio Šaulio gimnazijos muziejuje surinktuose tremtinių atsiminimuose. Šiandien tai – saviti susitikimai su skaudžia praeitimi, su tuo, ką iškentė Sibire veiviržėniškiai, ko negali pamiršti iki šiol.

Valdonija KARALIŪNIENĖ

Muziejininkė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių