Nežiopli, vadinasi, saugesni

Anądien viename portale skaitydama straipsnį apie imituotą „žaliųjų žmogeliukų“ provokaciją Šalčininkų rajone iš pradžių net garsu kvatojausi: viskas vyko tarsi blogoje komedijoje. Tačiau kai suvoki, kokia toje neeilinėje situacijoje vangi buvo gyventojų reakcija, o pareigūnų – neprofesionali ir net žiopla, tuo smagiu juoko pliūpsniu ir užspringsti: esame nepasiruošę priimti iššūkius, vadinasi, esame nesaugūs.

Priminsiu, kad pagal surengtų taktinių pratybų legendą trečiadienį Lietuvos sieną keliose vietose kirto uniformuoti kariai iš išgalvotos Udijos valstybės, neturintys skiriamųjų ženklų. Apie tokį pratybų scenarijų pasieniečiai, eiliniai pareigūnai šįkart nebuvo perspėti iš anksto, visą informaciją turėjo tik svarbiausių tarnybų vadai. Dalies pareigūnų garbei – pasienyje užkardą šturmavę „sukilėliai“ buvo atremti, nuginkluoti ir sulaikyti, tačiau kita „žaliųjų žmogeliukų“ grupė nužygiavo nuo pasienio iki vos už kelių kilometrų esančio Šalčininkų policijos komisariato. Ten nuginklavo pareigūnus, kelis jų „nukovė“ ir paėmė būrį įkaitų. Po pratybų konstatuota, kad pareigūnai buvo netinkamai pasirengę: ir liemenės netinkamos, ir ginkluotė nepakankama, ir taktika netinkama. Vieni policininkai itin lengvai atidavė pastato kontrolę užpuolikams, o kiti mėgino jiems priešintis, tačiau chaotiškai, nekoordinuotai.

Po tokių žinių kyla retoriškas klausimas, o tie pareigūnai, kurie nesipriešino, žodžiu, pirma laiko dėjo į krūmus, ir toliau tarnaus Lietuvos policijoje? Nes čia gi tik pratybos?..

Nesužibėjo budrumu ir pasienio gyventojai. Nė vienas jų, nors įtartinus vyrus matė einančius pamiške ir stebėjo juos pačiuose Šalčininkuose, nepaskambino bendruoju pagalbos telefonu. Nesukirbėjo bent jau tokia mintis, o gal tie neaiškūs žmogėnai pamiškėje ir net rajono centro viduryje – kriminaliniai nusikaltėliai, pasibelsiantys į kieno nors trobą? Pasitvirtina nuojauta, kad jokie skaudūs įvykiai Lietuvoje nepakeitė mūsų nuostatos niekur nesikišti, jei ne mano pupos ir ne mano daržas.

Įdomu, o kaip būtų buvę, jei tokios netikėtos pratybos būtų sugalvotos Klaipėdos apskrityje, besiribojančioje su Kaliningradu? Jei „žalieji žmogeliukai“ praeitų Dovilų pakraščiu ir šturmuotų mūsų komisariatą, kuriame po reformos policininkus ant pirštų galima suskaičiuoti. Kaip būtume elgęsi mes?

Po darbo užsukus į mažą Gargždų parduotuvėlę neįmanoma keliais žodžiais nepersimesti su pardavėja. Apie ką sušnekam? Žinoma, apie dideles kainas ir mažėjančius pirkėjų srautus, mat žmonės vis emigruoja, naujų į parduotuvę nebeateina. Pardavėjos vaikai irgi ne Lietuvoje, o Norvegijoje duoną užsidirba. Ir ją ten kviečia. Gal ir mesianti tą prekybą. Tuo labiau, kad labai bijanti rugsėjo, kai prasidės didžiausios istorijoje Rusijos, Baltarusijos karinės pratybos „Zapad 2017“ prie Lietuvos sienų. Jei nespėsianti į užsienį, kur jai atrodo saugiau, tai su vyru ketinanti slėptis Veiviržėnų bunkeriuose.

Juoko tikrai maža, nes „Zapad 2017“ šiemet bus pagrindinis iššūkis nacionaliniam Lietuvos saugumui. „Rusijos politinis elitas visas pratybas, kurias modeliuoja prie mūsų sienų, modeliuoja ne tam, kad pramankštintų kariams raumenis. Yra modeliuojami įsiveržimo scenarijai į Baltijos šalis“, – visuomenę perspėjo Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas V. Bakas.

Šalčininkų pratybų pavyzdys – karčiai pamokantis, o ir 1940-ieji mus perspėja. Budrumo per daug nebus, o panikos neįsileiskime – nepulkime tų bunkerių ieškoti.

Šiandien gyvename Prisikėlimo nuojautoje. Tegu pildosi viskas, kas gera, šviesu ir saugu.