Neužlopytos skylės
Neseniai viename portale perskaičiau žinomo kunigo Ričardo Doveikos žodžius, jog nė viena karta Lietuvoje negyveno taip gerai, kaip mes dabar. Ir prisiminiau „Bangos“ skaitytojo raginimą pasakoti prisiminimus apie sovietmetį, nes jaunimas, nepatyręs ano meto gyvenimo geležinių taisyklių skonio, negali suprasti ir įvertinti to, ką mes šiandien turime.
Per šiuos nepriklausomybės dešimtmečius pasikeitėme neatpažįstamai. Tik kažin ar visi pokyčiai į gerą. Ar mokame laisvėje kurti savo ateitį, naudotis demokratijos vaisiais? O juk kadaise vien už žodžius „laisva Lietuva“ galėjome skaudžiai nukentėti.
Praėjusio amžiaus devintame dešimtmetyje teko dalyvauti vienos Klaipėdos rajono įmonės apdovanojimo ceremonijoje. Už gamybos pasiekimus jai buvo įteikta pereinamoji raudonoji vėliava. Pats ministro pavaduotojas su respublikinės žemės ūkio darbuotojų profsąjungos pirmininku ją atvežė. Po apdovanojimo – triukšmingas balius kolūkio pirtyje. Ant stalų netrūko stipriųjų gėrimų, kaip ir dabar „prestižinėse“, neretai iš mokesčių mokėtojų finansuojamose, vakaronėse.
Įsilingavę „socialistinio lenktyniavimo nugalėtojai“, pritariant jaunam akordeonistui, užtraukė „Palinko liepa šalia kelio“. Graži, melodinga daina beregint pagavo užstalės dalyvius. Bet netikėtai ties žodžiais „ir vėl bus laisva Lietuva“ kažkas užstrigo, ir daina nutrūko. Keistas šurmuliukas – sulinko partsekretoriaus kinkos. Patriotinė daina, dabar vadinama partizanų, taip išgąsdino valdžios atstovus, kad šie nėrė pro duris. Įmonės profsąjungos pirmininką ilgai tampė, visgi pareigų jis neprarado.
Pokyčiai mūsų gyvenime tokie spartūs, kad nebespėjame jų lyginti su praeitimi, stebėtis ar kritikuoti.
Vyresni žmonės su šypsenėle žvelgia į stilingojo jaunimo suplyšusius džinsus. Vienas „Bangos“ skaitytojas neiškentė nepapasakojęs savo vaikystės prisiminimo. Mokykloje penktokams buvo liepta parašyti rašinėlį apie savo draugą. „Nors jo kelnės ir suplyšusios, bet tvarkingai užlopytos“, – nuoširdžiai, jautriai pasakojo vaikas. Anuomet dėvėti apdriskusį, skylėtą drabužį buvo gėdinga – tai ne tik skurdo, bet ir apsileidimo ženklas. Ir tai buvo stengiamasi slėpti. Dabar skylė – stilinga „detalė“. Iššūkis apsirūpinusiai visuomenei?
Pernai Kaune, buvusioje žemės ūkio akademijoje, iš visų Lietuvos pakraščių susirinko inžinieriai mechanikai, prieš 40 metų gavę diplomus. Studentiško gyvenimo prisiminimai, iki šiol nenutrūkusi bendrystė juos sutraukė – sentimentų nestokoja ir pražilę vyrai. Pasidžiaugę, kad mokslas jiems suteikė pasitikėjimo ir padidino savivertę, jie linksmai kalbėjosi ne tik apie studentiškas išdaigas, bet ir prisiminė, kaip padėdavo vienas kitam prieš egzaminus, o bėdai ištikus, net parašyti kursinius ar diplominius darbus. „Dabar jauni žmonės jau studijų suole konkurentai. Toks rinkos dėsnis“, – nusišypsojo jaunas dekanas.
Tarp praeities ir dabarties yra sunkiai suvokiamų kontrastų.
Mums patinka būti europiečiais – išmokos, didžiulė europinė parama. Mums suteikta galimybė kurti gražesnę aplinką, infrastruktūrą – gyventi „kaip Europoje“. Bet gerovę turime patys kurti. Tik ne visi tai suvokia. Anądien Gargždų turguje prekiautojai gyvai diskutavo, kodėl jauni žmonės nenori dirbti. Kai anuomet buvo viskas pigu, savo ūkeliuose žmonės augino gyvulius, daržoves – viską, ko reikėjo šeimai. Dabar atėję į turgų pirkti dejuoja, kaip viskas brangu. „O kodėl neužsiaugina patys? Kaimietis ateina į turgų pirkti pieną, braškes, – stebėjosi prekiautojas. – Brangu žemę įdirbti? Aš padedu ūkininkui – jis gelbsti man. Auginu ir parduodu. Dar niekad taip gerai negyvenau, kaip dabar.“
Kiek neužlopytų skylių mūsų gyvenime?
