Nesudievinę ir nenukryžiuosim

Sodai žydi kaip išprotėję. Kaštonų žvakės stiebiasi tik aukštyn. Pirmosios salotos ir ridikėliai virsta iš lysvių ir jų tiek daug, kad dalijamės su draugais ir kolegomis.

Dar neišsirpo nė viena braškė darže, turguje akį patraukia tik graikiškos ar ispaniškos, lietuviškų dar nė kvapo, bet žinia greitesnė nei vaisiaus nokimas: dėl drėgmės stokos ir šalnų braškės šiemet esą bus brangesnės! O kuriais metais buvo kitaip su ankstyvosiomis daržovėmis, vaisiais? Pas mus niekada nebuvo gerų metų... Kaip nebūna gi gerų metų nuolat rypuojantiems palangiškiams – nors Palanga realiai ne tik vasaros sezonu nebesutalpina žmonių antplūdžio, tačiau verslas verkšlena, kad tiek neuždirba, kiek tikėjosi. O kada buvo kitaip su kuro kainomis – visame pasaulyje pinga, o Lietuvoje verslininkai randa absurdiškiausių paaiškinimų, kodėl pas mus nepinga. Bet jei brangsta, tai jau kitą dieną ir Lietuvoje rodyklės šokteli aukštyn. Susivoki, kad daraisi atsparesnis ir audringai nebereaguoji į pranešimus apie kainų pokyčius. „Yra kaip yra“ – apsiraminimui pasiskolini populiarios televizijos laidos pavadinimą susierzinimui numalšinti.

Visgi politinės audros šį pavasarį buvo dažnesnės nei gamtos. Nespėjus atvėsti savivaldos rinkimų aistroms per Lietuvą praūžė prezidento rinkimų stichija. Gal per vaizdžiai pasakiau, kad per Lietuvą – pačių kandidatų susitikimų akis į akį su rinkėjais buvo ne tiek jau daug. Debatų stichija siautėjo televizijos ekranuose. Kadangi televizija mūsų kraštiečiams tebėra maldykla, tai kiekvienas pasakytas savojo favorito žodis buvo priimtas vos ne kaip Dievo žodis. Neperlenkiu, nes savo nuomonę pasitikrinau Gargždų miesto garbės piliečio, filosofo Alvydo Jokubaičio nestandartiniuose atsakymuose šios savaitės pradžioje televizijos aktualijų studijoje kalbantis su žurnalistu E. Jakilaičiu. Rekomenduoju tą laidą peržvelgti, nes joje buvo pasakyta itin „šventvagiškų“ minčių, už kurias gal kažkas iš minios net mestų akmenį į filosofą. Pavyzdžiui, feisbuko komentatorius papiktino A. Jokubaičio išsakyta mintis, kodėl mes kankinamės su visuotiniais prezidento rinkimais, jei daugiau kaip 50 proc. demokratinių šalių tarp jų ir Latvija bei Estija prezidentą renka parlamente? Anot filosofo, gi prezidento institucija yra labiausiai personalizuota, kur itin matomas asmuo, su kuriuo siejamos didžiulės viltys. „Tie, kurie eina į prezidentus, yra nepagrįstų vilčių aukos“, – be gailesčio atvirai rėžia mūsų kraštietis.

Akivaizdus pavyzdys yra ir mūsų rajonas: prezidento rinkimų dieną prie urnų rikiavosi eilės lyg per pietmetį prekybos centre. Tokių eilių nematėme per savivaldos rinkimus. Tai ką: savivalda yra ne tokia svarbi, ne tokia reprezentatyvi? Ne tokia madinga? Dabar gi įsivyravusi tendencija tiesiog numoti ranka ar giliai atsidusti su atitinkama veido išraiška: esą ką vietos valdžia gali, susirenka ten visokie berazumiai, goduoliai ir kitokie nevertieji. Betgi patys niekindami, menkai dalyvaudami savivaldos rinkimuose atbaidome juose savo kandidatūras kelti aktyviems, kūrybiškiems, kritiškai, o ir racionaliai mąstantiems žmonėms. Būtent tokie pagaliau ir pramuštų vietos valdžios luobą. Kai rajonų ir miestų tarybose daugiausia yra ilgasėdžių (dar Sąjūdžio laikų terminas) politikų, tai naujosios kartos politikams ne taip paprasta atsispirti ir susivokti, kad nebūtų „patyrusiųjų“ vedžiojami už nosies.

„Prezidentui reikia atspindėti visus, kad jis pasiektų kuo daugiau žmonių. Čia paradoksas: jis pats tarsi išnyksta, jis pastatytas į nežmogišką padėtį. Turi būti kaip Dievas. Bet tik Dievas ir gali visus matyti. Prezidento institucijai Lietuvoje uždėta per didelė našta“, – įsitikinęs filosofas A. Jokubaitis. Jis atkreipia dėmesį, kad visame pasaulyje dabar diskutuojama, ar tokiu būdu renkama prezidento institucija yra reikalinga demokratijai? Tai rimtas klausimas.

A. Jokubaičio nuomone, dabar prezidentas reprezentuoja neišsipildžiusias tautos viltis. Tai akivaizdu ir mūsų rajono rinkėjų pavyzdžiu, kai Karklėje, Jakuose, Slengiuose ir kitur į prezidento rinkimus ateina dvigubai daugiau rinkėjų nei į savivaldos. Žinoma, galime pasidžiaugti pilietiškumu, tačiau yra antroji medalio pusė: pripažinkime: mūsų rinkėjai nesivargina iš esmės pasidomėti valdžių funkcijomis ir galiomis. Deja, jų lūkesčiai pranoksta prezidento galimybes išasfaltuoti gyvenvietėje kelią ar pastatyti darželį.

Mūsų garbusis kraštietis, filosofas A. Jokubaitis siūlo nesudievinti prezidento institucijos. Tada nereikės po kelerių metų nukryžiuoti prezidento už neišsipildžiusius (iš anksto nepagrįstus) savuosius materialiojo gėrio siekius.

Gamta sodams suteikė teisę žydint išprotėti. Mums, rinkėjams, tokia teisė svaigųjį pavasarį vykstantiems rinkimams negalioja. Mūsų priedermė yra pirmiausia mąstyti, paskui rinktis.

Vilija BUTKUVIENĖ

Paieška

Naujienlaiškis

Žurnalisto pastabos

Nesame linkstanti smilga

Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė…

Plačiau »

Vilija BUTKUVIENĖ

Bendraukite su mumis Facebook

Savaitės klausimas

Ar leisite vaikus į vasaros stovyklas?