Nešęs savo šviesą ir tikėjęs…

Lietuvoje aukščiausias garbės ženklas „Nešk savo šviesą ir tikėk“ skiriamas meno ir literatūros žmonėms už pilietinio solidarumo, asmens ir visuomenės doros stiprinimą, gebėjimą dalintis gerumu, puoselėti gimtąją kalbą ir literatūrą, skleisti gerumo ir grožio pajautą, už kilniadvasius poelgius. Tie, kam teko pažinoti Joną Kudžmą ir su juo bent kiek bendrauti, tikiuosi, pritartų, jog tokio garbės ženklo šis žmogus tikrai būtų vertas.

Prisimename Joną Kudžmą būtent birželį. Ne tik Joninėms atėjus, kai sveikindavo bičiuliai ir kaimynai. Birželis šio žmogaus gyvenime – ypatingas mėnuo. Atėjo į šį pasaulį 1916 metų birželio 27-ąją – lygiai prieš šimtą metų. Paliko taip pat tėviškės darželio bijūnams sužydėjus – 2008-ųjų birželio 15-ąją. O juodasis birželis, kaip dabar vadiname Lietuvai pragaištingus 1940 ir 1941-uosius, tapusius mūsų tautos didžiausių praradimų, skaudžiausių išgyvenimų, lagerių ir tremčių pradžia, jo taip pat neaplenkė. Tuoj po karo, 1945-aisiais, tada jaunas pedagogas enkavedistų suimtas ir nuteistas dešimčiai metų. Tą laiką praleido Abezės lageryje ir Intos anglių kasyklose. Atskirtas nuo tėvynės, mylimos žmonos ir artimųjų.

Gimęs ir mokęsis aukštaitiškame krašte Jonas Kudžma pėdsakus paliko Gargžduose, savo žmonos tėvonijoje. Čia grįžo po kalinimo ir tremties. Nors sovietų valdžia neleido dirbti pedagoginio darbo ir varžė jo kūrybingą visuomeninę prigimtį, apie šį žmogų būrėsi ano meto miestelio inteligentija. Jis vadinamas ilgą laiką veikusio knygų bičiulių klubo „Gabija“ krikštatėviu, ir tokio kūrybingo, iniciatyvaus literatūrinio sambūrio ne kartą dabar esame pasigedę…

Likimo dovana buvo pažinti ir bendrauti su šia asmenybe. Stebino jo dvasinė gelmė ir šiluma, prigimties suvaldymas, pastangos skleisti aplink save bendrą tautos gėrį. Džiaugdavosi kiekviena kūrybine naujove, ypač knygų leidyboje, tiesos ir grožio kibirkštėlėmis jaunųjų literatų rašiniuose, apgailestaudavo dėl jų nenusisekusių ieškojimų. Ypač žavėjosi atmetusių tarnavimą socialistiniam idealizmui savo kartos ir pasaulėjautos bendraamžių kūryba.

Intos politinių kalinių lageryje savo iniciatyva subūrė literatūrinių polinkių turėjusius lietuvius, skaitė, aptarinėjo jų eilėraščius ir skatino toliau kurti. Prie rašančiųjų prisijungė keletas paprastų literatūros mylėtojų. Kaip dabar regiu, tai buvo neeiliniai žmonės, vėliau jie patys arba jų vaikai pasireiškę Sąjūdžio metais ir turėję įtakos atkuriant Lietuvos nepriklausomą valstybę. Intos kalinių kūryba išleista knygoje „Benamiai“.

Tuos dešimt metų Jonas Kudžma vis dėlto nelaikė prarastais, nes sunkiai dirbdamas anglių šachtoje perskaitė žymių rašytojų klasikų knygas, tarp jų F. Dostojevskio romaną „Nusikaltimas ir bausmė“. Tokios jaut-rios sielos žmogų ypač jaudino Raskolnikovo tragedija. Kaip yra pasakojęs, kartu su bičiuliu, tokiu pat kaliniu kunigu Kazimieru Vasiliausku atokvėpio minutėmis svarstydavo, jog sunku gyventi be idėjos, be tikėjimo ir be vilties. Atsiminimuose, kurie 1992 m. išspausdinti knygoje „Tremties keliais“, Jonas Kudžma rašo: „Kas būtų, jei mes, dešimčia metų nuteistieji, neturėtume jokios idėjos. Sutikime, mūsų gyvenimas būtų neapsakomai sunkus, tragiškas. Mūsų viltis buvo grįžti į Lietuvą ir grįžti dvasiškai turtingesniems, užsigrūdinusiems, save ir visa, kas aplink mus, geriau pažinusiems. Ta idėja sunkiomis minutėmis mums leido džiaugtis nušvitusia vasaros šiluma, mėlynu dangum, mąstyti, mylėti, pakelti visus sunkumus“…

Džiugino jo atsidavimas šeimai, ištikimybė, dukters Dalios kūrybinių polinkių skatinimas. Toli nuo šeimos atsidūrusiam, kaip rašo, širdyje ir mintyse visada buvo žmona Jadvyga, kuri pati ryžosi palengvinti jo tremties dalią atvykusi gyventi į nežinomą šiaurę.

Jonui Kudžmai suteiktas Gargždų miesto garbės piliečio vardas.

Aldona VAREIKIENĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių