Nėra kultūros, nėra
Šis laikas kupinas progų kalbėti apie kultūrą. Tuo labiau, jog šią savaitę minėjome Pasaulinę kultūros dieną, kuriai ir Klaipėdos rajone buvo skirta įvairių renginių. Viename jų teko apsilankyti ir man.
Pirmadienio vakare Gargždų kultūros centro organizuojamame muzikos festivalyje svečiavosi Lietuvos nacionalinės premijos laureatas, ne vieno Auksinio scenos kryžiaus savininkas, vienas mylimiausių ir profesionaliausių šalies aktorių Rolandas Kazlas. Poezijos ir muzikos vakare „Nusileisk, dangau, ant žemės…“ jis skaitė poeto Vlado Šimkaus eiles. Jų pasiklausyti susirinko pilnutėlė Kultūros centro salė. Nors gal ir drąsu būtų teigti, kad visi žmonės tą vakarą atėjo pasiklausyti gerų eilių ir geros muzikos. Jei atvirai, tai susidarė įspūdis, jog dauguma atėjo tikėdamiesi R. Kazlą scenoje išvysti komiko rolėje, svaidantį įvairius juokelius. Nesvarbu, kad jis seniai to nebedaro. Didžiajai daliai žmonių jis visada liks tas Kazlas iš „Nekenčiu reklamos“. Stebint į vakarą susirinkusią publiką, man kuo toliau, tuo mažiau liko abejonių, jog dauguma atėjo net nežinodami, kur eina. Juos atvedė prekinis ženklas: „humoristas Kazlas“. Tą išdavė žmonių veidai, elgesys, komentarai… Kaip gali galvoti kitaip, kai aktoriui nutilus ir susimąsčiusiam vaikštant, kai scenoje skamba subtili fleitos ir akordeono muzika, už nugaros girdi kalbant: „Va, čia vaikšto dabar už galvos susiėmęs ir galvoja, kaip toj Radžio dainoj: ką daryyyyt?“ Ką galvoti, kai jau prasidėjus renginiui į salę įsibrauna moteris, kuri rankoje laiko praplėštą šokoladinį batonėlį ir ieškodama savo vietos ramių ramiausiai jį žiaumoja? Ką galvoti, kai, negalėdami ištverti tik kiek ilgiau nei valandą trukusio pasirodymo, žmonės išeina iš salės, vėl į ją grįžta ir taip migruoja po keletą kartų? Aš jau net nekalbu apie neišjungtus telefonus ar garsius komentarus… Nelaikau savęs ypatinga, bet nuo mažens buvau auklėjama taip, kad atėjusi į teatrą, koncertą, parodą ar kitą kultūros renginį jaučiu pagarbą ne tik atlikėjams, bet ir erdvei, kurioje esu. Apskritai man atrodo, jog menas, kultūra akumuliuoja labai stiprią dvasinę energiją. Galbūt todėl lankydamasi teatro, koncertų, kitose kultūros salėse visada jaučiu kažkokį ore tvyrantį ypatingą dvasios koncentratą. Taip, žinau, jog dvasia nemateriali, neįmanoma prie jos prisiliesti, tačiau tam tikrose vietose kyla jausmas, kad tą nematerialią dvasią galima pajusti fiziškai. Manau, taip yra todėl, kad atlikėjų bendras išgyvenimas scenoje, didžiulė dvasinė energija paliečia daug žmonių, sėdinčių salėje. Ir žiūrovas suvirpa. Dvasinės materijos priartėjimas žmogų tarsi suvirpina, sukrečia fiziškai. Esu tikra, kad kiekvienas esate pajutę tuos malonius per kūną bėgančius šiurpuliukus ir jausmą, jog nuskaidrėja siela. Menas tikrai apvalo sielą ir parodo pasaulį kitomis spalvomis. Tik, deja, kaip supratau antradienio vakarą, ne visi žiūrovai pasiduoda dvasingumo ugdymo provokacijai…
O liūdniausia, kad mūsų žmonėms kultūros trūksta ne tik kultūros renginiuose. Štai vakar važiuodama automobiliu į darbą dėl Klaipėdoje remontuojamo Pilies tilto ryte vėl stovėjau automobilių spūstyje. Automobiliai vėžlio žingsniu judėjo vorele. Kažkas bandė rikiuotis į kitą juostą, bet nė vienas vairuotojas nenorėjo įleisti. Dauguma tik piktdžiugiškai spaudė akseleratoriaus pedalą ir stengėsi, kad norintis persirikiuoti vairuotojas jokiais būdais to nepadarytų.
Dar vienas mūsų visuomenės chamiškumo pavyzdys – pirkėjų elgesys prekybos centruose. Visi reikalaujame kultūros ir mandagaus elgesio iš parduotuvėse dirbančių kasininkių. Tačiau kaip elgiamės patys? Neabejoju, jog visi esate patyrę tą jausmą, kai stovint eilėje prie kasos jūsų kaimynas krauna savo prekes ant jūsiškių ir tikra ta žodžio prasme lipa jums ant kulnų, nes juk jis labai skuba ir galvoja, jog taip greičiau sulauks savo eilės. Dar „malonesnis“ būna eilės kaimyno šnopavimas į ausį, kol ieškote reikalingos pinigų sumos piniginėje arba spaudote pin kodą bandydamas atsiskaityti banko kortele. O kaip puikiai kultūros lygis atsiskleidžia masinėse išpardavimų akcijose, kai žmonės užgula lentynas su nukainotomis prekėmis ir įnirtingai knisa, rausia, mėto…
Mano galva, kultūringas yra tas, kuriam būti kultūringam nereikia pastangų. Užtat tai jaučia visi aplink jį – stovintys šalia eilėje, sėdintys vienoje eilėje teatre, važiuojantys ta pačia gatve… Artėjančios gražiausios pavasario šventės proga visiems norisi palinkėti, kad aplink būtų kuo daugiau tokių žmonių. Ir patys būkime tokie. Pasiduokime dvasingumo provokacijoms. Atsiverkime. Suvirpėkime. Nuskaidrėkime. Juk kultūra – ne tik išsilavinimas, bet ir gebėjimas kasdienybėje įžvelgti ženklus, darančius žmogų laimingą, o tai gali būti ir pražydę obelų žiedai pavasarį ar spalvingi margučiai ant šv. Velykų stalo…
