Nepatyrę savo kailiu neužjaučia
Žiniasklaidoje domėjausi diskusija apie nedarbingumo lygio nustatymą žmonėms, sergantiems vėžiu. Šios savaitės pradžioje pasirodė žinia, kad atsakingų ministerijų atstovų pasitarime vograuta, jog ketvirta vėžio stadija – labai rimta diagnozė, tačiau ne vien tai nulemia žmogaus galėjimą ar nebegalėjimą dirbti. Tad valdininkai sukursią patikslintus nuostatus, kaip nustatyti nedarbingumą onkologiniams ligoniams.
Tokius valdininkiškus pamąstymus vadinu cinizmo viršūne. Matyt, tų mus valdančių ir lemiamą balsą turinčių valdžios atstovų aplinkoje, jų šeimose nepasitaikė vėžio atvejų. Kokia stadija bebūtų – vėžio gydymas yra agresyvus: dažniausiai chemoterapija, švitinimas. Ar įsivaizduojate, kaip jaučiasi tie pacientai? Naujausi gydymo metodai, kurie jau atrasti sergantiems tam tikru vėžiu, taikomi retai, nes yra itin brangūs. Pinigų kiekis valstybėje lemia žmonių gyvybes. O tų pinigų nuolat biudžete stinga ir dėl valdžios negebėjimo finansų srautus racionaliai paskirstyti, ir dėl nemokšiškumo, ir dėl paprasčiausio abejingumo vargstantiems.
Suprantu, kad yra kategorija žmonių, kurie nieku gyvu nesupras kito bėdos to nepatyrę savo kailiu. Gaila, kad būtent jų rankose yra kitų žmonių likimai ir gyvybė. Ar galime tikėtis, kad emigrantai grįš į tokią cinišką šalį, ar galime viltis, kad mažiau emigruos?
Valdžiažmogiai tik savo kalbose atsigręžia į žmogų, į provinciją. Jų darbai, deja, nerodo, kad jie dirba tautos gerovei.
Justas JANKAUSKAS
