Nepamirštam, kad esame žemaičiai
Noriu padėkoti tiems žurnalistams, kurie „Vakarų Lietuvoje“ rengia puslapį „Bukem žemaite“. Su malonumu visada paskaitau, o ypač nudžiugino interviu su mūsų kraštiečio, žymaus rašytojo, šviesaus atminimo Petro Dirgėlos žmona Dalia, kuri žemaitiškai papasakojo, kaip dešimtmečiais šią tarmę saugoja net Vilniuje.
Visi jau žinome, kad Žemaitija yra išskirtinis Lietuvos etnografinis regionas jau vien dėl to, kad visada juokais ar rimtai turėjo ir turi pretenzijų atsiskirti nuo Lietuvos ir įkurti savo valstybę. O žemaičiai net turi neoficialius žemaitiškus pasus ir net daug metų gyvendami kituose Lietuvos ar pasaulio miestuose tarpusavyje kalba tik žemaitiškai. Savo tarmę, kaip tapatumo ženklą, žemaičiai išlaiko ir kurdami poeziją, rašydami knygas, įvairius himnus. Smagu, kad jų kūryba atsispindi ir vietinėje spaudoje. O kas nėra girdėjęs kokio anekdoto apie žemaičius? Dėl žemaičių tarmės specifikos daugiausia anekdotuose pajuokiamas žemaičių nesusikalbėjimas arba savotiškas kitų kalbų traktavimas. Anekdotuose labiausiai išskiriami žemaičio bruožai yra lėtumas ir užsispyrimas.
Irena ŠERPYTIENĖ
