Nelaimė
Gaisras sujaukė kaimiečių gyvenimą
Paskutinę gegužės dieną Kelvėtų kaime, Veiviržėnų seniūnijoje, ūkininkaujančių pensininkų sodyboje įsiplieskus gaisrui, nuodėguliais pavirto ilgas rąstinis tvartas, jame buvę 4 galvijai, daržinė su šienu ir šiaudais bei garažas su jame buvusiu turtu. Gaisro priežastys tiriamos. Pastatai buvo apdrausti. Ūkininkai ketina atstatyti tvartą. Nuo šeštadienio iki ketvirtadienio Gargždų PGT užregistruota 15 iškvietimų gesinti gaisrus, iš jų 6 kartus pastatus.
Atskubėjo pagalbininkų
Praėjusio šeštadienio popietę Regina ir Gediminas Alminauskai kaip įprastai tvarkėsi savo ūkelyje. Garbaus amžiaus sutuoktiniams nelengva prižiūrėti 3 melžiamas karves, jautį, telyčią, 2 veršelius.
Papietavus Regina paruošusi vandens, kad vyras pagirdytų veršelius. Vos tik žengęs per slenkstį, jis išgirdo sproginėjant tvarto stogo šiferį. Ant jo siautėjo liepsnos. „Bet aš gal tik valandą užtrukau troboje – visą laiką dirbau kieme, tačiau nieko nepastebėjau“, – apmaudžiai kalbėjo vyras.
Persigandusi žmona nebežinojo, kad į gaisrinę laidiniu telefonu reikia skambinti 01 arba 112. Beje, kiekvienas mobiliojo ryšio tinklo operatorius turi savo numerį: „Omnitel“, „Bitė“ – 101, o „Tele 2“ – 011.
Ūkininko akyse pleškėjo didžiulis medinis tvartas su gyvuliais, daržinė su šienu ir šiaudais, tvartukas. Nuo jų užsidegė priešais stovėjęs garažas. Viena po kitos sprogo 4 statinės, kuriose buvo apie 600 litrų dyzelino.
Pliūptelėjus liepsnai, jos pradėjo laižyti trobos stogą. Anot R. Alminauskienės, išgirdę sprogimą ir išvydę juodų dūmų kamuolius, pėsti ir ratuoti atskubėjo žmonės iš gretimo Pakalniškių kaimo, Daukšaičių, Šalpėnų, taip pat Švėkšnos bei kitų Šilutės rajono kaimų.
„Pirmieji atvykę švėkšniškiai ugniagesiai pylė vandenį ant trobos sienos, o žmonės, pažįstami ir nepažįstami, laiptais nešė vandenį į mansardą ir pylė ant gegnių. Baiminomės, kad neišsaugosime namo. Išnešėme dokumentus, kai kuriuos daiktus“, – nusiminusi pasakojo R. Alminauskienė.
Laimei, šioje sodyboje nuo seno tyvuliuoja didžiulis tvenkinys. Taigi gaisrininkams buvo patogu siurbti vandenį ir malšinti liepsnas.
R. Alminauskienė su dėkingumu kalbėjo apie žmones, kurie atvyko į gaisravietę ne pažiopsoti, bet padėti.
Triūsas pavirto pelenais
Alminauskai skaudžiai išgyvena dėl juos ištikusios nelaimės. Vargas, triūsas pavirto pelenais.
„Jautis buvo beragis – pasiligojusiam vyrui sunku buvo vedžioti į ganyklą. Turėjome šieno, tai ir laikėme tvarte, kaip ir telyčią, kurią jau buvo galima kergti, – sunkiai tramdydama ašaras pasakojo 67-erių metų R. Alminauskienė. – Auginome du naujoviškos veislės veršelius, kuriuos ruošėmės parduoti.“
Jos vyro 71-erių metų G. Alminausko manymu, už gyvulius būtų gavę apie 7000 litų. Pasak sodybos šeimininkų, išvydus liepsnose paskendusį tvartą, nebebuvo įmanoma išgelbėti juos. Netgi pririšto šuns vyrai nebegalėjo paleisti. Gailiai pagalbos besišaukiančius gyvulius prarijo ugnis.
Garaže ūkininkai laikė ne tik didelį kiekį kuro, bet ir nemažai statybinių medžiagų, motociklą, senovišką varstotą. Ugnis suniokojo ir šį turtą. Nuo karščio susiraitė vaismedžių lapai, braškės, burokų daigai.
Pastatus draudžia kasmet
Alminauskai kasmet draudžia sodybos pastatus. „Aš labai bijojau žaibo, todėl ir draudžiau, nors vyras pyko, kad draudimui kišu pinigus. Juk per metus reikėjo mokėti daugiau kaip 500 litų. Mums, pensininkams, tai daug“, – kalbėjo R. Alminauskienė.
Prieš kelerius metus kaimynystėje kamuolinis žaibas sudegino ūkininkų tvartą. Moteris prisipažino, jog užėjus perkūnijai visada baiminasi.
Šioje sodyboje, skaičiuojančioje antrą šimtmetį, gaisras buvo įsiplieskęs prieš kelerius metus. Tada sudegė daržinė. „Mūsų senoliai, tėvai ramiai nugyveno amžių“, – sakė Regina, čia gimusi, užaugusi ir visą gyvenimą praleidusi.
Nuo seno ūkininkaujantys Alminauskai prisipažino norintys atstatyti tvartą, nors reikia nemažai pinigų. „Jeigu gausime pašalpą iš Savivaldybės, draudimo išmoką, statysime“, – kalbėjo pensininkai. Pasak jų, pensija nedidelė – lengviau, kai gali prisidurti iš ūkelio. Be to, labai sunku atsisakyti tokio įprasto ir pamėgto darbo.
Virginija LAPIENĖ
