Neapykantos kalba neįgaliųjų atžvilgiu atsiranda ir nesusimąstant

Vis dar pasitaiko atvejų, kai mėgindami griežčiau įvertinti nepatinkantį žmogų, pavartojame neįgalumą apibūdinančius žodžius. Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos (ŽEIT) Viešosios informacijos stebėsenos ir ekspertizės skyriaus vedėjos Alionos Gaidarovič teigimu, mažai kas susimąsto, kad tokie posakiai ne tik žemina neįgaliuosius, bet yra ir neapykantos kalbos dalis.

Verta pasidomėti

Pasak ŽEIT teisininkės, tokių klaidų daro ne tik naujienų portalų straipsnių skaitytojai, bet ir žinomi žurnalistai ar vadinamieji influenceriai.

„Buvo atvejų, kai vienas apžvalgininkas, vertindamas šios kadencijos Seimo narių darbą, pavartojo neįgalumą apibūdinančius žodžius, mėgindamas parodyti politikų nepasiruošimą dirbti. Deja, nepaisydamas visuomeninės padėties, žmogus (juolab žinomas) privalo vertinti, kokios įtakos gali turėti tokie posakiai. Beje, politikai taip pat nevengia vartoti žodžių, susijusių su neįgalumu. Tai nėra gerai. Kiti žmonės, matydami, ką sau leidžia žinomas politologas ar politikas, vertina tai kaip normą. Galima jiems, vadinasi, galima ir man“, – prisimena A. Gaidarovič.

Žala akivaizdi

Teisininkė sako, kad neatsakingai parinkti komentarų, tekstų ar gyvos kalbos žodžiai ne tik gali įžeisti neįgaliuosius ar jų artimuosius. Jie skatina, o ne mažina netoleranciją ir kitoms jautriausioms visuomenės grupėms.

„Vieną kartą peržengę ribą mes galime tai daryti dažniau. Ir ne tik neįgaliųjų atžvilgiu. Išskyrę vieną grupę ir iš jos pasijuokę ar panaudoję žodžius, susijusius su ja, bet nesulaukę reakcijos, žmonės tarsi plečia ribas. Taip neapykantos kalba turi galimybę plisti ir apimti vis daugiau sričių – rasę, lytį, tikėjimą, seksualinę orientaciją (ypač jai įvardinti vartojama daug neįgaliųjų srities žodžių). Vienintelis tokio plitimo priešnuodis – netoleruoti. Tik taip mes visi kartu galime stabdyti plitimą“, – pabrėžia A. Gaidarovič.

Neapykanta – tai žinutė kiekvienam bendruomenės nariui apie grėsmes. Kartais, deja, tai atrodo toks kasdienis dalykas, kad tik mažai kas susimąsto, ar netampa neapykantos kalbos skleidėju.


Kas yra neapykantos kalba?

Tai yra kalba, rašymas, gestai ar bet kokia kita verbalinės ir neverbalinės komunikacijos priemonė, kuria asmenys ar socialinės grupės diskriminuojamos pagal tokius požymius: rasę, religiją, etninę ir tautinę kilmę, lytį, negalią, seksualinę orientaciją ar lytinę tapatybę.

Kas yra neapykantos kurstymas?

Neapykantos kurstymas yra viešas skleidimas (žodžiu, raštu) informacijos (idėjų, nuomonių, žinomai neteisingų faktų), kuria tyčiojamasi, niekinama, skatinama neapykanta, kurstoma diskriminuoti, smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu dėl amžiaus, lyties, seksualinės orientacijos, neįgalumo, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų.

Žodžio laisvė ir neapykantos kalba

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta nuostata, jog žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti. Tačiau ji numato, kad laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją yra nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija.

Publikacija finansuota pagal Europos Sąjungos 2014–2020 m. Teisių, lygybės ir pilietybės programą.

Šioje publikacijoje išreikšta autoriaus nuomonė, jam tenka visa atsakomybė už turinį.

Europos Komisija neprisiima jokios atsakomybės už galimą pateiktos informacijos naudojimą.


Paieška

Naujienlaiškis

Žurnalisto pastabos

Išbandymas tik prasideda

Buvome pernelyg nerūpestingi. Atsipalaidavę ir beveik nieko esminio…

Plačiau »

Vilija BUTKUVIENĖ

Bendraukite su mumis Facebook

Savaitės klausimas