(Ne) Skurdi jaunystė
Baigėme gimnaziją prieš 6 metus 27 klasiokai. Jokios išskirtinės istorijos čia nėra: kas liko Gargžduose, kas pritapo kituose Lietuvos miestuose, kuriuose studijavo, kas pasuko emigracijos keliu. Bet kaip ir visi, taip ir mes, būdami abiturientai, juokavome ir lažinomės, kas pirmas susituoks, kas pirmas susilauks vaikų.
Matomai įžvalgesni klasiokai susilaikė nuo tokių lažybų ir kalbų. Tuos, kuriuos statėme į pirmąsias gretas prie altoriaus, aplenkė visai kiti, jokiais būdais atrodo negalėję sparčiai SIEKTI santuokos. O mokyklinės aistros ir meilės, tada atrodžiusios tokios įtikinamos, ėmė ir užgeso. Po 6 metų iš 27-ių klasiokų šiandien turime 4 oficialiai susituokusius ar pasiryžusius eiti santuokos keliu. Pripažinkime, ši statistika ganėtinai liūdna. Manau, ne vienas už mane vyresnis žmogus, prisiminęs savo klasiokus, pasakys, kad tokiame amžiuje jų jau didžioji dauguma buvo „apsiženiję“. Ir tuo pačiu nenustebinsiu pagarsindamas savo kartos, kodėl jie vangiai kuria šeimas, motyvus: mokslai ir karjera, karjera, karjera!
Ironiškai galima prisiminti pamokymus vaikystėje, kad reikia itin gerai mokytis, nes kitaip neturėsi gero darbo. Atseit geras išsilavinimas lygu geram darbui su geru atlyginimu. Tik jau pabaigęs mokyklą ir išmestas į realaus gyvenimo vėžes supranti, kad geras išsilavinimas ir geras darbas nelygu geras uždarbis, o tas pažįstamas iš kitos klasės, kurį itin retai matydavai mokykloje jau ir namą pasistatė, ir antrą vaiką sūpuoja. Ir aš jį gerbiu. Link ko lenkiu temą? Natūralu, kad ir mane, eilinį šios visuomenės narį, aplanko mintys apie antrąją pusę, santuoką ir šeimą, o kad dar tokios neturiu, visiškai nesu išskirtinis jaunuolis. Tokių mūsų yra daug ir daug daugiau nei turėtų būti, jeigu norime pakeisti kraupų Lietuvos demografinį žemėlapį.
Prieš keletą savaičių su savo universiteto draugais Andriumi ir Aušra keliavome po Berlyną. Visi esame su Vilniaus universiteto diplomais, visi dirbame švarų darbą nuo 8 val. iki 17 val., visi nuomojamės butus Vilniuje su dar kažkuo „sumestinio“ principu, visiems dar vienaip ar kitaip padeda tėvai, kad galėtume, susimokėję mokesčius mėnesio pabaigoje, kitą dieną į darbą nueiti pavalgę ir švariais marškiniais. Manau, situacija aiški ir neunikali, tikiu, kad ir jūsų šeimoje ar giminėje yra panašų gyvenimą gyvenančių jaunuolių. Vakarojant Berlyne kalba atvirai pasisuko apie ateitį ir didžiausias baimes dėl jos bei kodėl mes nekuriame šeimų. Nekuriame, nes per daug blaiviai ir netrumparegiškai žiūrime: juk tokiu atveju iškart patektume į skurdo spąstus. Net ir užmušę vidinį drakoną, kuris nori visko čia ir dabar, negalėtume garantuoti nei sau, nei sutuoktiniui (-ei), tuo labiau savo vaikams pilnavertiško XXI a. gyvenimo. Nuoširdžiai norėtume būti šiandien jauni tėveliai, vesti vaikus į visus būrelius, parodas ir koncertus, fotografuotis ir keliauti, pavyzdžiui, Berlyne parodyti įžymiąją sieną, skyrusią Rytus ir Vakarus.
Būtent šiais metais mano bendrakeleivė ir mokslo draugė Aušra Čižauskaitė su VU socialinių mokslų korifėjais atliko milžinišką tyrimą apie pajamų nelygybę Lietuvoje. Šiuo tyrimu buvo siekta išanalizuoti socialinės apsaugos piniginių išmokų vaidmenį gyvenimo kelio eigoje. (Daugiau informacijos įvedus į „Google“ „Pajamų išlyginimas gyvenimo kelio etapuose socialinių investicijų požiūriu Baltijos šalyse“). Tyrimo išvados skaudžios: skurdas Lietuvoje ypač paplitęs darbingame amžiuje, jaunos šeimos balansuoja ties skurdo riba, ypač vargingai gyvena vienišos mamos, o socialinės išmokos pajamų nelygybę mažino labai mažai.
Puikiai suprantu, kad ne viską už mus turi padaryti valstybė, bet mokslininkai pateikė ne tik išvadas, bet ir konkrečias rekomendacijas socialinės politikos formuotojams. Priemonės yra, tik ar jų bus imtasi ar tik finansų ministras V. Šapoka vardan gražesnio skaičiaus valstybės biudžete nubrauks kelis milijonus nuo socialinės apsaugos sistemos? Sutvarkyta socialinė apsauga neatstos mums gyvenimo meilės, bet sumažinti skurdo rizikos faktoriai, manau, ne vieną jauną asmenį paskatintų drąsiau ir tvirčiau žiūrėti į ateitį čia, savo Tėvynėje. Pernai gi iš Lietuvos emigravo 57,2 tūkst. žmonių. Kas antras iš jų buvo 20–29 metų…
Vytautas BUTKUS
Gargždiškis, Vilniaus universiteto magistrantas
