Nauji nacionaliniai ypatumai (I d.)

Patiko man toks besikeičiančių mūsų tradicijų įvardijimas, geriau ir nesugalvosi. Viskas taip greitai vyksta, nyksta ir mainosi, kad tik spėji stebėtis, ar reikia tokios skubos, patogumo, tokio kitų tikėjimų mėgdžiojimo. Juk kalbame apie pačią didžiausią paslaptį – žmogaus mirtį.

Iš kitur, jei norėsi, sugrįši, praradęs – susikursi, pametęs – įsigysi iš naujo, net namui sudegus be pastogės neliksi. Iš ten, iš Anapus dar niekas nesugrįžo ir, kiek visokie mediumai besistengtų paistyti apie savo regėjimus ir girdėjimus, protu suvokiame, taip nėra, tai tik vaizduotė ir didelis noras išėjusįjį susigrąžinti. Tačiau tenka pripažinti, jog ir šioje srityje vyksta virsmas. Žmonės bando prisijaukinti mirtį ir ją neigdami, ir jai ruošdamiesi, ir netgi ją menkindami.

Mirusįjį apraudoti, tinkamai palydėti, jo gedėti, minėti mirties metines, – tai ne šiaip sugalvota, visa tai turi labai daug išminties, tikėjimo ir gyvenimo filosofijos. Artimuosius netekties valandomis iškart apsupa žmonės, jie stengiasi kartu būti, padėti, jie kalbina, kartais erzina ir trukdo, bet užtat nelieki vienas su savo skausmu. Atsisveikinimas anksčiau vykdavo tris dienas, paskui ilgas gedėjimas, po metų tarsi tas galutinis atsisveikinimas, kuomet artimieji gauna teisę, savotišką leidimą – našlauti toliau ar kurti savo gyvenimą naujai. Dabar jau beveik niekas neišlaidauja vainikams ir glėbiams gėlių, geriau paremia materialiai mirusiojo šeimą, nebėra svarbus ir trijų dienų gedėjimas prie karsto, o kapą neretai uždengia akmenine plokšte, kad nereikėtų vargti prižiūrint. Tradicijos modernėja, prisitaiko prie žmonių gyvenimo būdo ir tempo.

Motinos, Tėvo diena, Visų Šventųjų diena, Vėlinės neleidžia pamiršti išėjusiųjų, o jų kapų paversti dilgėlyne ar dykviete. Tačiau dabar ima sparčiai vešėti pragmatiškumas ir šioje srityje. Mirusįjį skubama sudeginti, prie urnos groja garsi muzika, valgoma ir geriama, paskui kitą dieną, o kartais ir tą pačią, vyksta teatralizuotos laidotuvės, t. y. kažkur išbarstomi pelenai. Ir barstomi, užkasami, kur nori. Esą, tokia mirusiojo valia. Kiti urnas namuos pasidėję laiko – čia jau gyvųjų valia. Vilniuje netgi siūloma barstyti pelenus atitinkamuose kapinių plotuose – formuojamos tokios lyg bendros kapinės. Nors nuo seno žinome, kad bendrose kapinėse laidojo tik benamius, valkatas ir neatpažintus asmenis. Žinoma, tokių kapų nereikia prižiūrėti, jais rūpintis, o ir žvakelę kažkas gal uždegs. Kai su namais ir artimaisiais niekas nesieja, kapų nėra, pelenai patys kažkur skraidžioja, tada per šventes galima laisvai skristi ilsėtis į Turkiją ar Egiptą, kaip šį rudenį džiaugiasi kelionių agentūros.

Tačiau tradicijos yra suformuotos ilgaamžės žmonių patirties, ir tas kapų lankymas nėra šiaip sau romaniškas pasivaikščiojimas prie žvakių. Tai pažintis su šeima, gimine, pagaliau tai tautos istorijos dalis. Mirusieji palieka mums savo sukurtą pasaulį, mes jį paliksime kitiems, po mūsų gyvenantiems, ir pažinti praeitį, savo senelius, prosenelius yra pati geriausia istorijos pamoka.

Gyvenimas – tai ne tik pinigai ir linksmybės, kelionės ir vestuvės ant jūros kranto ar disneilendai. Tai ir griūvančios mūsų tėviškės, artimųjų kapai, jų išvaikščioti takai ir išgražinti miestai, tai tas pagrindas, ant kurio kuriame savo gyvenimus. Nežinoti to, vadinasi, lyg statyti namą be pamatų, lengvai sugriaunamą, trumpalaikį, netvarų.

Dalia DAUGĖLIENĖ

Gargždiškė


Paieška

Naujienlaiškis

Žurnalisto pastabos

Permainų baubas

Dabar parduotuvėje sugaištu žymiai…

Plačiau »

Agnė ADOMAITĖ

Bendraukite su mumis Facebook

Savaitės klausimas

Ar domitės nekilnojamojo turto kainomis?