Mokykla: nuo kaimo dydžio iki horizonto

Prisėsti prie popieriaus lapo mane paskatino A. Klizo straipsnio „Bangos“ skaitytojų nuomonių puslapyje pavadinimas „Koks tas žmogaus matymo laukas“. Po šia sąvoka telpa žmogaus žinios, požiūris į jį supančius faktus ir reiškinius, gyvenimiška patirtis, vaizduotė ir pasaulėžiūra, politiniai įsitikinimai. Neišvengiamai kiekvienas tą matymo lauką turime. Tik jo dydis būna nevienodas – nuo kiemo dydžio iki horizonto.

Šiandien noriu pakeliauti po savąjį matymo lauką. Pirmiausia norėčiau užsukti į mokyklą. Vaizdžiai apie mokyklą atsiliepė Just. Marcinkevičius sakydamas, kad jeigu nori pamatyti ateities Lietuvą, užsuk į mokyklą. Ji tenai vaikšto jos koridoriais. Ji tenai mokosi skaityti ir rašyti. Teisus poetas.

Sutrikę ir mokytojai, ir mokiniai

Tai kaipgi gyvena ta ateities Lietuva? Ji išgyvena ne pačius geriausius laikus. Tuštėja Lietuva, tuštėja mokyklos, kartu atsiranda ir aibė problemų. Neturiu tikslo išvardinti visas, paminėsiu tik keletą. Viena iš jų – tai išbalansuotas santykis tarp mokinio teisių ir pareigų. Jeigu yra fiksuotos mokinio teisės, tai taip pat turi būti fiksuotos ir jo pareigos. Ir padėjus jas ant svarstyklių rodyklė turi nepajudėti. Neliko mokyklose dvasinių ir elgesio pažymių, kurie drausmindavo ir įpareigodavo gerai mokytis ir elgtis, nes su blogu elgesio pažymiu mokinys buvo neprileidžiamas prie egzaminų arba net šalinamas iš mokyklos.

Ne patį geriausią vaidmenį mokykloje vaidina ir mokinio krepšelis. Atgyveno jis. Kol klasėse sėdės ne mokiniai, o mokinio krepšeliai, problemų tik daugės.

Sutrikę ir mokytojai. Krūviai mažėja, didelė dalis mokytojų dirba keliose mokyklose, vos sukrapštydami pragyvenimui. Nekyla jų darbo kokybė, o svarbiausia jie įbauginti, susigūžę, nebežinantys, kam labiau pataikauti – mokiniui, tėvams ar direktoriui.

Ir kol mokykloje bus tokia atmosfera, nesvajokime apie mokytojų asmenybes. O taip norėtųsi, kad jų būtų kuo daugiau. Mokytojas – tai įdomus, patrauklus savo dalyko žinių teikėjas, kurio pamokos neturi trikdyti joks triukšmas, replikos ar nenoras mokytis ir dirbti. Esu giliai įsitikinęs, kol mokytojas nebus išlaisvintas iš tramdytojo ir policininko vaidmens, didelės pažangos toje ateities Lietuvoje nebus. O tai padaryti nėra sudėtinga, investicijų tam beveik nereikia. Reikia tik noro ir politinės valios.

Nebeauginkime veltėdžių

Ir dar vienas ekskursas po mano matymo lauką.

Po narkomanų tėvų mušto ir užmušto Mantuko mirties ir kitų panašių įvykių Lietuva buvo šokiruota. Seimas, mano manymu, iš principo priėmė teisingą sprendimą, kurio reziumė – vaikus mušti draudžiama. Ar taip bus, aš labai abejoju, nes šimtmečiais suformuotos šeimos vaikų auklėjimo tradicijos Lietuvoje turėjo ir turi kitų niuansų, kurių vienu ypu išgyvendinti ar uždrausti nerealu. Klausimas – ar reikia? Tuo labiau, kad mano minimi niuansai dažnai suvaidina labai teigiamą ir efektyvų vaidmenį. Tai vaikystėje esu patyręs ir aš. Manau, kad tokių yra dauguma.

Mes savo įstatymais kartais norime būti šventesni už Romos popiežių. Vargu ar pavyks. Greičiausiai ne.

Bendraujant su mokytojais aiškėja, kad nuolat, ypač kaimo vietovėse, blogėja mokinių mokymosi motyvacija, elgesys. O priežasčių toli ieškoti nereikia. Aš, nugyvenęs nemažai metų, niekaip negaliu suvokti, kaip kaime gyvenančių sveikų tėvų vaikai mokykloje nemokamai maitinami, kitaip šelpiami. O tėvai, pasirodo, žemės dirbti nenori, net dėl savęs nieko neaugina – nei gyvulių, nei daržovių. Į klausimą, kodėl jie taip gyvena ir elgiasi, paprastai atsako – neapsimoka, nes gauna pašalpas, vaikai mokykloje veltui pamaitinami, gaunama dar ir už vaikus. Iš „Carito“ nemokamai parsiveža drabužių, „Maisto bankas“ produktais paremia. „Anksčiau dar ir Darbo birža man mokėjo. Kai būnu Plungėje, užsuku ir į labdaros valgyklą. Tai ar verta mums ūkininkauti? Neapsimoka“, – dar kartą pakartojo šį sakralinį žodį mano pašnekovas. Tokių šeimų kaime ne viena ir ne dvi.

Gerb. skaitytojau, aš toliau nebeaiškinu, kodėl tokių šeimų atžalos tingios, o neretai ir agresyvios, nori lengvai viską turėti ir gauti. Mano atmintin visam laikui įsirėžė vienas atvejis, kai dirbau Telšių apskrities viršininko administracijoje. Prieš gerą dešimtmetį vykdant Švietimo ministerijos pavedimą teko lankytis Telšių rajono atokioje kaimo pagrindinėje mokykloje. Viena iš užduočių buvo 5-tokų anketinė apklausa. Direktoriaus pavaduotojas man sako: „Vedėjau, atvykot negerą dieną. Nežinau, kaip penktokėliai atsakys į anketos klausimus, nes beveik visi yra nemiegoję.“

Nustebęs klausiu, kokia stichinė nelaimė buvo. „Visa nelaimė ta, – sako pavaduotoja, – kad vakar mūsų seniūnijoje buvo mokamos pašalpos. Visas kaimas per naktį gėrė, ūžė, baliavojo.“

Buvau savotiškai šokiruotas. Išvados aiškios. Neminiu tos mokyklos, nes ji čia nekalta.

Ar ne pats laikas (jeigu jau ne po laiko) mūsų valdžios vyrams ir moterims imtis sureguliuoti ekonominius ir finansinius reikalus taip, kad kaime, ir ne tik jame gyvenantys žmonės imtų ūkininkauti taip aprūpindami savo šeimas, neįgalius kaimynus, o perteklių parduodami.

Kiek galime tokiems pataikauti ir toliau auginti veltėdžius tinginius ir girtuoklius?

Šventi priesakai nebemadingi

Pabaigoje dar vienas vaizdelis iš mano matymo lauko.

Prieš 70 metų (man jau buvo 4 metukai, brolis ir 2 seserys vyresnės) mūsų sodybos kieme nežinia iš kur ir kaip atsirado vidutinio amžiaus vokietė su 4 suvargusiais, alkanais vaikais. Mama sušildė juos, pavalgydino. Gestų kalba tėvai suprato, kad jie pabėgėliai ir neturi kur gyventi. Tėvams, matyt, pagailo, todėl iš karto sutiko juos priimti. Užleido pusę klėties. Joje buvo trys lovos, stalas, spinta. Ten jie išgyveno beveik metus. Valgėme visi prie vieno stalo. Jų vaikų mama buvo darbšti, tvarkinga ir labai reikli savo vaikams moteris. Ji padėjo mūsų mamai visuose ūkiniuose darbuose: virė valgyti, ravėjo daržus, prižiūrėjo gyvulius. Po gero mėnesio vokietukai jau neblogai suprato lietuviškai, o mes šiek tiek – vokiškai. Kiek sunkiau susikalbėti sekėsi mamoms, bet jos viena kitą suprasdavo iš žvilgsnio ar rankos judesio.

Vieną dieną, matyt, gavę kažkokią gerą žinia, netikėtai išvyko. Atsisveikindamos apsikabino dvi daugiavaikės mamos, apsiverkė. Išbučiavo ir mus, vaikus. Su mamos paruoštais lauknešėliais rankose, mojuodami rankutėmis, visi nutolo iš mūsų kiemo.

Nelinksma ta diena buvo ir mums, vaikams. Gaila, kad po to neliko jokio ryšio. Matyt, ne tai buvo svarbiausia. Kaip talismanas ar suvenyras liko jų stalo svarstyklės, kuriomis ir dabar sesuo, gyvenanti Tauragėje, tebesinaudoja. Rašau ir galvoju, kaip tais laikais greitai, paprastai sprendėsi tokie klausimai. Nereikėjo nei komisijų, potvarkių nei įsakymų. Nei buities tyrimo aktų. Dabar panašiems dalykams būtų ilgos procedūros. Turbūt suprantat kodėl? Ogi todėl, kad tais laikais žmonės gyveno laikydamiesi Dievo priesakų ir įstatymų. Alkaną pamaitink, ištroškusį pagirdyk, pakeleivį priglausk.

Kitaip sakant, mylėk artimą kaip pats save. Tai žmonėms buvo šventi priesaikai.

Dabartinė visuomenė labai nutolusi nuo panašių dalykų. Abejoju, ar nors vienas iš 10 gali paeiliui išvardyti visus 10 Dievo įsakymų. O apie jų vykdymą lyg ir nepadoru bekalbėti. Nors ten tėra tik 32 žodžiai.

Kiek dabar prirašyta įstatymų, įsakymų, nutarimų, dekretų. Tomų tomai. Juose pasiklysta net labiausiai patyrę juristai. O tvarkos ir susikalbėjimo kaip nėra, taip nėra.

Turiu tokį pasiūlymą. Visose įstaigose, mokyklose ir kitose matomose vietose (įskaitant laikraščius ir internetą) suraskime vietos tiems 10 Dievo įsakymų. O Seime, Vyriausybėje, teismuose juos reikėtų išspausdinti padidintu šriftu ant didesnio formato popieriaus, ypač paryškinant 7 ir 8 įsakymo punktus.

Būtų vis šiokia tokia viltis šviesesnei mūsų vaikų ir anūkų ateičiai.

Stanislovas TUTLYS

Plungės TAU rektorius

A. VALAIČIO asociatyvi nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių