Mobilusis telefonas pradinukui – būtinybė?

Mokiniams reikalingų prekių sąrašas kasmet ilgėja. Kone pirmoje vietoje atsidūrė mobiliojo telefono poreikis. Saugumui užtikrinti – tvirtina tėvai, o net pirmokėliai spėja viską: ir tėveliams paskambinti, ir draugą juokinga poza nufotografuoti, ir interneto platybėse panaršyti. Specialistai įspėja – būtina nustatyti ribas.

Priemonė susisiekti

Gargždų šeimos medicinos klinikos Vaikų skyriaus vedėja Žydrė Viliuvienė sakė, jog technologijos neišvengiamai ateina į mūsų gyvenimą. „Mobilusis telefonas pirmiausia yra priemonė susisiekti su vaiku, užtikrinti saugumą. Problema ta, kad mobilieji telefonai yra naudojami ir žaidimams. Todėl tėvai turi aiškiai nustatyti ribas. Kitu atveju kaip atsiranda priklausomybė nuo kompiuterinių žaidimų, taip gali atsirasti ir nuo žaidimų telefonuose. Geriausia, kad kompiuteris, planšetė būtų tame kambaryje, kuriame tėvai praleidžia daugiausia laiko, tada paprasčiau kontroliuoti. Svarbu apsaugoti atžalas nuo per ilgo buvimo prie ekrano. Ikimokyklinio amžiaus vaikams prie ekrano – televizoriaus, kompiuterio, telefono – galima būti 10 val. per savaitę, tai neturėtų pakenkti“, – dėstė Vaikų skyriaus vedėja Ž. Viliuvienė. Anot jos, jei vaikai piktnaudžiaus ir praleis žymiai daugiau laiko prie kompiuterio, telefono, gali neišvengti regos sutrikimų (žaidimų vaizdai telefonuose dažniausiai būna itin smulkūs), galvos skausmų, dirglumo.

Lemia psichologinis amžius

Šeimos (konsultavimo) psichologo ir psichoterapeuto, Mykolo Romerio universiteto profesoriaus Gedimino Navaičio nuomone, ne biologinis, o psichologinis vaiko amžius lemia, kada yra tinkamiausias laikas turėti mobilųjį telefoną.

„Ikimokyklinio amžiaus vaikams prie ekrano – televizoriaus, kompiuterio, telefono – galima būti 10 val. per savaitę“, – teigė Vaikų skyriaus vedėja Ž. Viliuvienė.

Tėvai turėtų pasikalbėti su vaikais apie telefono naudojimą dar prieš jį įsigyjant. „Labai svarbu, kad prieš gaudamas telefoną į rankas vaikas žinotų, kokiu tikslu jis skiriamas, kokie pavojai tyko netinkamai naudojantis ir kuomet negalima juo naudotis. Sąmoningumo ir technologinio etiketo ugdymas turėtų būti viena iš tėvų pareigų“, – teigė prof. dr. G. Navaitis.

Patyčios dėl mobiliojo telefono neturėjimo ar jo būklės neturėtų būti priežastis jį įsigyti. „Vaikai visuomet ras iš ko tyčiotis: prastesnė kuprinė, nefirminiai batai ir pan. Niekas nenori būti balta varna, tačiau tai dar nereiškia, kad reikia skubėti pirkti vaikui mobilųjį ir dar ne bet kokį, o brangiausią modelį. Visų svarbiausia, kad vaikai suprastų tikrąją mobiliųjų paskirtį, o supras tik tuomet, kai šeimoje bus skiriama daugiau laiko gyvam bendravimui“, – įsitikinęs prof. dr. G. Navaitis.

Pedagogių pozicija

Gargždų „Minijos“ progimnazijos pradinių klasių mokytoja Vanda Majauskienė informavo, kad praėjusiais mokslo metais nemaža dalis jos pirmokų turėjo mobiliuosius telefonus. „Tačiau pasitarėme su tėvais, ir aš iškart vaikams įvardijau taisykles. Pirmiausia – mobilusis telefonas visada turi būti kuprinėje: prašydavome jo nesinešioti, kad nepamestų ar kas nors neatimtų. Iš pradžių keli vaikai bandė per pertraukas klausytis muzikos iš mobiliųjų, taip pat fotografuoti ar filmuoti – to neleidau ir akcentavau, kad mobilusis telefonas yra tik susisiekimo priemonė. Po tokių perspėjimų viskas baigėsi“, – pasakojo V. Majauskienė. Anot jos, mokiniai visada išsijungia mobiliųjų garsą, tačiau pasitaiko, kad kas nors pamiršta, bet tikrai nepiktybiškai. „Tėvai klausia, ar pirkti vaikams mobiliuosius, tačiau tai jų reikalas. Žinoma, jei vaikas gyvena toliau nuo švietimo įstaigos, lanko būrelius, mobilusis išties padeda kaip susisiekimo priemonė“, – įsitikinusi pedagoge V. Majauskienė. Paklausta, ar yra tokių pradinukų, kurie turi modernius išmaniuosius telefonus, atsakė: „Taip. Kad dėl to vyktų kažkokia konkurencija, rastųsi patyčių, nepastebėjau. Vaikams kartoju, kad daiktas tarnauja ne grožiu, o savo funkcijomis, paskirtimi.“

Kaimuose patys moderniausi mobilieji telefonai nėra dažnas reiškinys. „Tėvai brangių daiktų vaikams neduoda. Moderniomis technologijomis atžalos gali pasinaudoti ir namuose, o mokykloje tam nėra poreikio“, – sakė „Minijos“ progimnazijos Gobergiškės skyriaus pradinių klasių mokytoja Rasa Meilytė-Jurjonienė. Pasak jos, tiems vaikams, kurie gyvena šalia mokyklos, mobilusis nereikalingas, o tiems, kurie toliau, – gali praversti. „Vis dėlto vaikų nėra daug, iš viso – 24, tad esant reikalui pačios pedagogės paskambina tėvams, visus kontaktus turime“, – pastebėjo 25-ąjį rugsėjį Gobergiškės skyriuje pasitiksianti pedagogė.


KOMENTARAI

„Bangos“ korespondentė socialiniame tinkle „Facebook“ Gargždų mamytėms uždavė klausimą: „Ar pirmokui reikalingas mobilusis telefonas?“ ir akimirksniu sulaukė daugybės atsiliepimų.

  • „Mobilusis telefonas nereikalingas. Mano sūnus ketvirtokas jo neturi ir dar nežadu pirkti bent dvejus metus. Lietuvos mielosios mamytės, esu užsienyje 5 metai (iš jų 6 mėn. Lietuvoje buvau) ir esu pakraupusi nuo Lietuvos tėvų mąstymo. Vaikai turi būti vaikai, o suaugę – suaugusieji, ir kol vaikui nėra nors 14–15 m.,<…> tol jam nereikia suaugusiųjų žaislų. Manau, telefonai, „plančetės“, televizoriai yra suaugusiųjų žaislai.“
  • „Telefonas – didelė problema. Sutinku, kad reikalingas ir kuo paprastesnis, bet į mokyk­las ateina vaikai su pačiais naujausiais išmaniaisiais ir puikuojasi prieš kitus (čia kalbu apie trečiokus). Vaikas, grįžęs iš mokyklos, kasdien apie tai ir tekalba, kad ir jam reikia. Tėvai kalti dėl tokių situacijų. Labai pikta. Čia bus amžina problema.“
  • „Man tai atrodo iškreiptai, kai šešiametis eina su „iphonu“ rankoje ir jaučiasi „kietesnis“ už savo klasioką. Ir keistas tokių tėvų auklėjimo metodas: „Imk, vaikeli, telefoną, kad neišsiskirtum iš minios ir niekas iš tavęs nesišaipytų.“ Kaip toks vaikas išmoks suvokti daikto vertę, jei jis viską turės nuo gimimo ir be didesnių pastangų? Suprantu, šiais laikais tėvai labai užimti, ir telefonas yra reikalingas kaip susisiekimo priemonė, tačiau vaikui reikia tai paaiškinti. Jei mažametis pageidauja brangaus išmaniojo žaidimukams, tai tegul meta pinigus į taupyk­lę ir nusiperka už savus.“
  • „Aš dukrai buvau davusi paprastą telefoną – tikrai buvo verta, nes pamokos kartais baigdavosi daug anksčiau nei turėtų, tai ji „pasukdavo“ man, ir aš atvažiuodavau. Nereikėjo sėdėt porą valandų dukrai mokykloje.“
  • „Vieniems išmanusis telefonas yra prabangos dalykas, kitiems – ne. Nesuprantu, jei mano stalčiuje yra nebenaudojamas išmanusis (už kurį nemokėjau nieko), aš turiu pirkti neišmanųjį, nes kiti nenori, negali įsigyti? <…>“
  • „Jei neturite, kur dėti pinigų, ir nebijote, kad vaikas dėl telefono atsidurs reanimacijoje – siūlau išmanųjį ir kuo brangesnį… <…>“
  • „Aš, kaip pedagogė, galiu pasakyti, kad pirmokui mobilusis tikrai nereikalingas. Pagalvokit, pirma klasė – visiškai naujas gyvenimo etapas. Bus sunku apsiprasti, o čia dar telefonas blaškys dėmesį. Tikrai norėsis pažiūrėti, muzikėlių pasiklausyti.
  • Kaip matanti mokinių gyvenimą iš arti, galiu pasakyti ir dėl to prastesnio telefono: jei bus labai paprastas, vaikai greit išjuoks, šaipysis: kokia čia seniena, kas čia per telefonas… Vaikui greit pasidarys gėda jį nešiotis ir galbūt išvis atsisakys. Aš tikrai ne prieš prastesnį telefoną, bet šiuolaikiniai vaikai yra tokie. Jei negyvenat toli nuo mokyklos, vaikui nėra toli grįžti namo, tuomet siūlyčiau palūkėti. Gerai apsvarstykite.“

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių