Mažosios Lietuvos sakralinio paveldo puoselėtojui dėkojo net prancūzai

Iš kartos į kartą
30 sausio, 2017
0

Dovilų etninės kultūros centro direktorė L. Kerpienė pasidžiaugė, kad buvo pastebėti tyliai daromi geri H. Lotužio darbai.

Pirmadienio vakarą Agluonėnų kultūros namuose surengtame garbiosios kraštietės, Mažosios Lietuvos metraštininkės Ievos Simonaitytės 120-ųjų gimimo metinių minėjime susirinkusiesiems tarsi akys atšvito: puikiai režisuotame renginyje rašytojos talento gerbėjams žymioji vanagiškė parodyta ne tik kaip aikštingo charakterio talentinga rašytoja, bet ir šmaikšti, itin savarankiška, gabi ir meilės besiilginti asmenybė.

Šventiniame vakare derėjo kraštiečių pagarba savo vertę visada žinojusiai bei laukusiai pripažinimo Didžiajai Ėvei ir nuoširdus žmonių žavėjimasis ne dėl padėkų ar įvertinimų Mažosios Lietuvos sakralinį paveldą puoselėjančiam Klaipėdos krašto papročių ir tradicijų žinovui, Kisinių kaimo gyventojui Helmutui Lotužiui. Būtent jis buvo nominuotas 21-uoju Agluonėnų seniūnijos I. Simonaitytės premijos laureatu. Gausybėje sveikinimų nuskambėjo net Prancūzijos ambasados padėka.

Išsaugojo premijos tradiciją

Kraštiečiai niekuomet nepamiršo I. Simonaitytės nuopelnų lietuvių literatūrai ir Mažosios Lietuvos garsinimui. „Net tada, kai stigo finansavimo, kai I. Simonaitytė buvo išbraukta iš privalomosios mokyklų programos, net tada išlaikėme Agluonėnų seniūnijos Ievos Simonaitytės vardo premijos tradiciją. Šiemet esame laimingi Lietuvos Seimui 2017-uosius paskelbus mūsų literatūros klasikės metais, o jos kūrinių ir asmenybės nagrinėjimą vėl grąžinus į mokyklines programas. Šiuo klausimu daug pastangų padėjo parlamentaras Petras Gražulis ir Tarybos narys Albinas Klizas“, – šventiniame vakare Kultūros centre kalbėjo Agluonėnų seniūnijos seniūnė Laima Tučienė. Ji pasidžiaugė, kad tradicinę premiją dabar kasmet finansuoja rajono Savivaldybė.

Jau nuo praėjusių metų rudens pirmą kartą per Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį devintokams ne tik privaloma perskaityti I. Simonaitytės kūrinį „Aukštujų Šimonių likimas“, bet ir išsamiau susipažinti su šios autorės kitais kūriniais bei jos asmenybe. „Yra rašytojų, kurie iš karto priklauso Lietuvai: Maironis, Putinas. Bet ne vienas jų į Lietuvą eina per savo kraštą, nuo kurio yra neatskiriamas“, – savo tyrinėjimuose yra pastebėjusi literatūros kritikė Viktorija Daujotytė. Būtent tokia, ne tik pati atėjusi, bet ir savo krašto istoriją į Lietuvą atnešusi buvo mūsų literatūros klasikė I. Simonaitytė. Nuo vaikystės luošos mergaitės prisiminimų klodai, užpildyti vaizdais iš gimtųjų vietų, po daugelio metų išsiliejo ant baltų lapų, įamžindami tai, ką ji labiausiai suprato ir mylėjo.

Vyravo lietuvininkų dvasia

I. Simonaitytė neretai susilaukdavo nuostabos, kad savo kūriniuose vaizduoja tik Klaipėdos kraštą bei jo gyventojus. Tokį savo pasirinkimą vanagiškė argumentuodavo neatremiamu pasiteisinimu: „tik šį kraštą gerai pažįstanti“. Šio regiono savitumą rašytoja kūriniuose perteikia trimis svarbiausiais bruožais: lietuvininkų papročių ir buities vaizdavimu bei ryškiais lietuvininkų portretais. Be to, gimtojo krašto savitumą kūriniuose ji įtvirtina rašydama tikra lietuvininkų kalba, nevengdama senųjų tarminių žodžių.

Šie klasikės aprašyti krašto išskirtinumo kriterijai aiškiai atsispindėjo Agluonėnų kultūros namų surengtame šventiniame vakare. Inscenizuotoje programoje (režisierius Dominykas Malajavas) atsiskleidė lietuvininkų gyvenimo būdas (renginio vedėjos Airida ir Gabija, pasirėdžiusios tamsiais rūbais, kietai supintomis kasytėmis; stalai padengti mėlynais kaspinais ir šviečiančiomis žvakelėmis), o aktorės Virginijos Kochanskytės emocingai perteiktose I. Simonaitytės kūrinių ištraukose rašytoją supratome esant įdomią asmenybę, savarankiškai baigusią gyvenimo universitetus, aštriai kovojusią už savo būvį, besiblaškiusią tarp tikėjimo ir netikėjimo, besiilginčią tikrosios meilės.

Iš užmaršties – 900 žodžių

Ką pasėsi, tą ir pjausi – šią išmintį su kaupu patvirtino I. Simonaitytės jubiliejinio gimtadienio minėjime pagerbto 21-ojo rašytojos vardo premijos laureato Helmuto Lotužio gyvenimo pozicija. Iš kartos į kartą Lotužių giminėje buvo ir tebėra puoselėjama ypatinga pagarba Mažosios Lietuvos sakraliniam paveldui. Dovilų seniūnijos seniūnė Nijolė Ilginienė, komisijai pristačiusi šio Kisinių kaimo gyventojo garbingą ir neatlygintiną veiklą, „Bangai“ sakė pažinojusi ir Helmuto mamą Margaritą Dorą Lotužienę. Būtent ši itin santūri, rami, darbšti moteris, kartu vesdavusis Helmutą tvarkyti kapinaičių, savo sūnui įskiepijo meilę Mažosios Lietuvos kultūrai. Lotužiai visada tai darė niekieno neraginami, nelaukdami padėkų ir įvertinimų, o nuo 1965 m. rengia Kisinių kapinaičių šventę. Ypač sovietmečiu tai buvo galimybė išlaikyti savo tikėjimą, išsaugoti lietuvininkų papročius, palaikyti giminystės ryšį, šiltą bendruomeniškumo jausmą.

Dovilų seniūnijoje savo kilniu darbu ir pasiaukojimu Aldona ir Helmutas Lotužiai yra pelnytai užsitarnavę visų žmonių pagarbą ir pasitikėjimą. Tuo buvo galima įsitikinti, kai į sceną 21-ojo Agluonėnų seniūnijos Ievos Simonaitytės premijos laureato kilo sveikinti būriai žmonių: ne tik Savivaldybės vadovai, Tarybos atstovai, seniūnai, kultūros darbuotojai, bet ir Jurgių, Kisinių kaimynai, draugai, Mažosios Lietuvos bendrijos nariai. Gėlių laureatui perdavė net Prancūzijos ambasados gynybos misijos pulkininkas leitenantas Žanas Miulė. Mat Helmutas jau daug metų prižiūri tragiškomis aplinkybėmis 1943 m. žuvusio prancūzų karo belaisvio Žano Ratelio kapą Gelžinių kapinaitėse.

Kuklus ir susijaudinęs premijos laureatas, tiesiog vaikščiojančia Klaipėdos krašto enciklopedija įvardintas H. Lotužis, išleidęs lietuvininkų žodynėlį su 500 žodžių ir dabar surinkęs dar 400, kaip tikras lietuvininkas, atsakomojoje kalboje nedaugžodžiavo, o savo pelnyta garbe pasidalijo su visais, o ypač dėkojo savo šeimai, kuri jį visada suprato ir palaikė.

Kisinių kapinaitės ypatingos

Kisinių etnografinės kapinaitės, kurias daugelį metų prižiūri Lotužių šeima, ypatingos. Mat jose išlaikytos senosios krašto laidojimo tradicijos (laidojama veidu į tekančią saulę, o paminklas, dažniausiai krikštas, statomas kojūgalyje). Čia ilsisi du garsūs mūsų krašto žmonės: Johanas Ferdinandas Kelkis (1801–1877) ir Antanas Gelgaudas (1792–1831). J. Kelkis buvo sulietuvėjęs vokietis, baigęs Karalienės mokytojų seminariją, redagavęs periodinį leidinį lietuvių kalba „Nusidavimai apie evangelijos prasiplatinimą tarp žydų ir pagonių“, laikraštį „Pasiuntinystės laiškelis“ ir kt. Jis laikomas Mažosios Lietuvos raštijos puoselėtoju, lietuvių periodinės spaudos pradininku. Pasiligojęs apsigyveno Kisiniuose, ten ir mirė. A. Gelgaudas buvo kilęs iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų Gelgaudų giminės, 1831 m. sukilimo Lietuvoje vadas, brigados generolas.

Ievos Simonaitytės biografijos epizodai

Mažosios Lietuvos metraštininkė Ieva Simonaitytė gimė 1897 m. sausio 23 d. Vanaguose. Būdama penkerių metų susirgo tuberkulioze, visam gyvenimui liko luoša, negalėjo lankyti mokyklos. Augo be tėvo. Skaityti ir rašyti ją išmokė motina. 1912–1914 m. I. Simonaitytė gydėsi Angerburge (Lenkijoje). Iš ten grįžo sustiprėjusi ir vertėsi siuvėjos amatu.
1921 m. I. Simonaitytė persikėlė į Klaipėdą. Remiama A. Bruožio ir kitų patriotų, baigė vakarinius mašinraščio ir stenografijos kursus. Dirbo Lietuvos konsulate, „Ryto“ spaustuvėje korektore, „Prūsų lietuvių balso“ redakcijoje, vėliau Seimelio raštinėje mašininke ir vertėja. Ten gyvendama įsitraukė į lietuvišką veiklą: dirbo Vanagų lietuvių jaunimo sambūryje „Eglė“, bendradarbiavo „Tilžės keleivyje“ ir kitoje Mažosios Lietuvos lietuviškoje spaudoje. Literatūrine kūryba pradėjo užsiiminėti veikiama Pirmojo pasaulinio karo įspūdžių.
Pirmąjį kūrinį (eil. „Ak, karas karas išgąsdingas“) išspausdino 1914 m. „Tilžės keleivyje“. Evutės, Eglaitės, Sesutės slapyvardžiais Klaipėdos krašto laikraščiuose paskelbė eilėraščių, apybraižų, apsakymų. Pripažinimo literatūros pasaulyje susilaukė už romaną „Aukštujų Šimonių likimas“ (1935 m. paskirta Lietuvos valstybinė literatūros premija). Nuo 1936 m. I. Simonaitytė atsidėjo vien literatūriniam darbui, jai buvo paskirta pensija. 1938–1939 m. rašytoja gydėsi Šveicarijoje. Vokiečiams atplėšus Klaipėdos kraštą, I. Simonaitytė apsigyveno Kaune. Nuo 1963 m. iki mirties I. Simonaitytė gyveno Vilniuje. Rašytoja mirė 1978 m. rugpjūčio 27 d. Vilniuje, palaidota Vilniuje, Antakalnio kapinėse.

Keletas žodžių iš H. Lotužio „Dovilų ir gretimų apylinkių lietuvininkų žodynėlio“