Mano augintinis

Nuteisti be teismo


Praėjusį šeštadienį spausdinome pirmąją straipsnio „Nuteisti be teismo“ dalį. Šiandien tęsiame pasakojimą apie pavojingomis veislėmis laikomų šunų savybes ir mūsų požiūrį į tokių veislių šunis. Jeigu norite išsakyti savo nuomonę, diskutuoti, turite klausimų, norite papasakoti apie savo augintinį (nebūtinai katę ar šunį), rašykite el. p. adresu korektore@gargzdai.lt.


Kovoms išveistų veislių šunys apibūdinami kaip pavojingi, agresyvūs, jiems laikyti reikalingas leidimas, kurio gavimo procedūra yra bene sudėtingesnė nei leidimo įsigyti ginklą. Tačiau aš mačiau pakankamai daug įvairių veislių šunų, kurie neprileidžia šeimininkų prie savo maisto ar žaislo, neleidžia jiems atsisėsti ant sofos, nesileidžia glostomi, puola kiekvieną praeivį, šunį ar automobilį, kad drąsiai galėčiau pasakyti – kanda ne veislės – kanda šunys.


Daugelyje šalių yra renkami statistiniai duomenys apie šunų apkandžiotus žmones. Jie rodo, kad dažniausiai žmonės nukenčia nuo šunų tų veislių, kurios šalyje yra populiariausios: vokiečių aviganių, labradorų, haskių, rotveilerių, spanielių ir įvairių mišrūnų. Reikia nepamiršti, kad dėl nedidelės žalos iš statistinių duomenų „iškrenta“ atvejai, kai žmonės buvo apkandžioti mažųjų šunų veislių atstovų. Kovinių veislių šunys žmones užpuola gana retai, tad kyla klausimas, kodėl jų užpuolimai taip garsinami?


Vienintelė „kovinukų“ bėda yra ta, kad jie viską daro taip gerai, kaip tik gali. Kovoms buvo veisiami tik tie šunys, kurie ne tik pasižymėjo neįtikėtina savo ūgiui jėga ir vikrumu, bet ir pasitikėjimu savimi, užsispyrimu ir azartu. Pastaroji savybė yra didžiausia šių veislių šunų vertybė, kuri netinkamose rankose gali virsti prakeiksmu. Man teko matyti „stafuką“, kuris vos nenuskendo bandydamas ištraukti iš upės šeimininko jam numestą pagalį. Svorio tempimo varžybose „pitai“ nepralenkiami vien dėl to, kad tuomet, kai kiti šunys sustoja, jeigu jiems per sunku, „pitai“ tempia bet kokia kaina, todėl šeimininkas turi nuolat stebėti šunį ir pats nuspręsti, kada jau gana, kad gyvūnas nesusižalotų.


„Priversti“ kovinį šunį kąsti žmogui yra labai nelengva, tačiau jeigu taip nutinka, pasekmės dažniausiai būna skaudžios. Agresija šunų ir kitų gyvūnų atžvilgiu pasitaiko dažniau, bet ir šiuo aspektu kovinių veislių šunys nėra vieninteliai, „sunkiai sutariantys“ su kitais gyvūnais. Daugelis medžioklinių šunų pasižymi agresija kitų gyvūnų atžvilgiu, nes toks yra jų darbas – susekti ir jeigu ne nužudyti, tai bent sulaikyti grobį tol, kol ateis medžiotojas. Nuo mažens tinkamai auklėjamas šuo, nepriklausomai nuo jo veislės, gali puikiai sutarti ne tik su sava, bet ir su kaimyno kate, šunimi ar karve.


Taip, koviniai šunys yra galingi ne tik fiziškai, bet toks ir jų charakteris, tačiau jie niekada nepuls be priežasties, kaip ir bet kuris kitas šuo. Daugeliu atveju „stafas“ ar „pitas“ net geriau susivaldys tokiose situacijose, kurios kitą šunį išprovokuotų. Dėl šios savybės kovinių veislių šunys puikiai sutaria su vaikais. Jie greičiau tiesiog nueis šalin, jeigu vaiko žaidimas ims nepatikti, nei suurgs ar parodys dantis.


Sakyti, kad visi pitbuliai ar „stafai“ yra blogi ir pavojingi, tas pats, kaip pareikšti, kad visi lietuviai vagys ir banditai, nes būtent tuo garsėja mūsų tautiečiai užsienio šalyse.


„Kovinukų“ nelaimei, būtent dėl atsidavimo bet kokiai veiklai juos labai mėgsta „blogi vyrukai“, kuriems reikia efektingai atrodančio sargo, pasiryžusio ginti šeimininką net savo gyvybės kaina. Bet kaip priversti kąsti šunį, kuris mano, kad kiekvienas sutiktas yra geriausias jo draugas? „Veiksmingų metodų“ daugybė. Nuo šuniuko auginimo tamsiame kambaryje ar narve pasirūpinant, kad kiekvienas atėjęs žmogus jį primuštų iki šėrimo gyvais kačiukais. Sutikite, kad taip „auklėjamas“ net švelniausias labradoras netrukus būtų pripažintas „nestabilios psichikos“. Bet ar šuo dėl to būtų kaltas?


Yra nemažai šalių, kuriose kovinių veislių šunų laikymas ir veisimas yra griežtai kontroliuojamas, kitose pitbulterjerai yra uždrausti. Denverio mieste (JAV) 1987 metais netgi buvo vykdomas šios veislės šunų genocidas (kitaip to nepavadinsi), kurio metu buvo sunaikinti 3497 Amerikiečių stafordšyro pitbulterjerai, Amerikiečių stafordšyro terjerai, Amerikiečių stafordšyro bulterjerai ir visi bent kiek panašūs į juos mišrūnai. Be jokios kaltės – tiesiog dėl to, kad jie buvo „pavojingos“ veislės.


Tokį elgesį miesto valdžia bandė pateisinti šunų keliamu pavojumi žmonėms, tačiau per praėjusius 20 metų nukentėjusiųjų nuo šunų šiame mieste menkai tesumažėjo. Be to, pasirodė, kad dėl daugelio mirtimi pasibaigusių incidentų buvo kalti ne „pitbulių“ veislės šunys.


Taip, yra dalykų, kurių turėtumėme pasimokyti iš Vakarų valstybių. Tačiau, mano nuomone, rasizmas nėra sektinas pavyzdys, nepriklausomai nuo to, kokios rūšies atžvilgiu jis vykdomas. Šunys yra šunys. Maži, dideli, vidutiniai, ilgu kailiu, trumpu ar visai be jo, vienspalviai, dėmėti ir tigriniai, su uodega ar be – visi yra asmenybės ir visi turi poreikių, kurių nepaisymas anksčiau ar vėliau turės pasekmių. Ir veislė čia niekuo dėta.


Natūralu bijoti to, ko nepažįsti, todėl sutikę gatvėje vedamą „kovinuką“, nepaisydami grėsmingos jo išvaizdos, išdrįskite paprašyti šeimininko leisti jį paglostyti. Nustebsite, su kokiu džiaugsmu šuo sutiks Jus, pirmą kartą matomą žmogų, ir sužinosite apie šiuos šunis daug daugiau nei spauda, televizija ar veislės mylėtojai ir priešininkai gali papasakoti.


Donata VENCKUTĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių