Mamos eilėraščiuose – visas gyvenimas
„Mūsų šeimos švyturys“, – taip apie savo mamą Stefą Savickienę, nuo jaunystės rašiusią eiles, sako dukra Margarita Mizarienė.
Gražia rašysena primargintuose puslapiuose – eilėraščiai apie visa, kas per gyvenimą jaudino, teikė džiaugsmą, ramybę. Keturias klases baigusi, iš penkių vaikų šeimos Raseinių rajone kilusi S. Savickienė, pasak dukros, ypatingai myli gamtą: „Kiekvieną dieną mamai atrodo, kad vyksta kažkas gražaus – pražysta gėlės, auga medžiai, skrenda paukščiai. Ji visada mokėjo stebėti gamtą ir ja gėrėtis.“ Margaritai mama yra prisipažinusi, kad norėtų, jog jos eilėraščiai taptų dainomis, todėl labai džiaugėsi, kad kūrybos dalelė buvo įtraukta į Trečiojo amžiaus universiteto lankytojų kūrybos rinktinę.
„Tavo Mama – kaip angelas“, – sako man kaimynai. Iš tiesų ji su niekuo nesipyko, visada maloni, besišypsanti, šviesaus mąstymo. Su tėveliu abu nugyveno gražų gyvenimą, sulaukė Auksinių vestuvių. Deja, tėvelio jau seniai nebeturiu“, – prisipažįsta Margarita, vertinanti tai, ką mylintys tėvai perdavė jai, dukrai, ir trims anūkams – tikrąsias vertybes.
Šiandien spausdiname kelis 90-uosius einančios gargždiškės S. Savickienės eilėraščius.
Metų laikai
Snaigės kaip rūkas komunijos baltas
kada ir siela būna balta –
žiemą oras toks šaltas, šaltas,
bet mano širdis karšta
atjoja laukais pavasaris žalias
žibuoklių migla mėlyna
einu laukais, ten mano kelias
ten vyturėlių daina
sirpo, prisirpo sodelyje uogos
gamtos šventa dovana
margos plaštakės sode šoka
aš džiaugiuosi taku eidama
vėjas jau plėšo lapus nuo medžių,
meta į žemę šlapius
kranksi varnos ant medžių sutūpę
toks pilkas, pilkas dangus.
Pavasaris
Čyru, vyru vyturiukai
matau kruta du sparniukai,
kai aukštyn į dangų kyla
ir sudrumsčia ryto tylą
Čyru, vyru jie dainuoja
man sparneliais tartum moja,
kad klausausi jų dainelės
ta daina iš miego kelia
Čyru, vyru vyturėliai
arkit žemę, artojėliai,
kas, kad pelkės laukuos tvyro
arkit žemę, arkit, vyrai
Čyru, vyru čia prie tako
vyturėlis žemei sako
kelkis, žeme, žeme, kelkis
ir žaliais berželiais renkis
Čyru, vyru į padangę
jie skraidino giesmę brangią
klausyk, saule, klausyk, žeme,
kas tik gyvas tegul kelias
Saule, žeme, paklausykit
gėlėm pievas iškaišykit
čyru, vyru, čyru, vyru
kiek čia daugel gražumynų.
Vaikystė
Mažutė rankeles sudėjus
Klūpojau prie lango, meldžiaus
Galvojau apie Viešpatį kūrėją
Ir tokia menkutė jaučiaus
Vakarais, kada žara liepsnojo,
Ugninė, vakarė žara
Mano lūpos vis maldą kartojo,
Nes mane taip mokė mama
O širdis tokia tyra, nekalta
Taip tikėjo viskuo, kas gražu,
Norėjau aš tuomet numirti
Ir pavirsti angelėliu mažu
Taip mamytė vaikystėje man sakė,
Kad vaikutis, kuris mažas numirs,
Būtinai pateks pas Dievulį
Ir mažu angelėliu pavirs.
Neišsipildė mano svajonės
Aš užaugau ir pasenau,
Bet tyrais vaikystės prisiminimais
Visą laiką jais gyvenau.
Praeitį prisiminus
Ateik, atsisėsk, pasėdėsim
Jausiu tavo artumą šalia
Ateik pasėdėk, patylėsim,
Pasėdėsim tyliai vakare
Žodžių nėra, nėra ir nereikia
Noriu jausti artumą Tavęs
Atsisėsk, tyliai pasėdėsim
Gera bus, negailėsim savęs
Aš gailiuosi savęs, nes Tavęs
Jau nėra ir gailėt negaliu
Tik prisimenu vakarus mūsų
Ties tuo pilku senu suoleliu
Atsisėsiu aš vėl prie suolelio
Atsisėsiu, vėl lauksiu Tavęs,
Nes žiedai nužydėjusių vyšnių
Ant suolelio ir ant manęs.
