Literatūros mokslininkas J. Lankutis gimtinėn sugrįš svečiu

J. Lankutis su žmona Janina.

 

Nėra turbūt žmogaus, kuris nesididžiuotų savo gimtinės šviesuoliais. Kai esame toli nuo savo namų arba kai siekiame pastiprinti vienokią ar kitokią savo poziciją, sakome: „Esu iš to krašto, kuriame gimė ir augo…“ O mes esame kraštiečiai su lietuvių literatūros mokslininku, intelektualu, tolerantišku ir dvasines vertybes puoselėjusiu Jonu Lankučiu (1925–1995 m.), kuriam dėkingas miestas už nuopelnus garsinant savąją gimtinę suteikė Gargždų miesto garbės piliečio vardą. Devyniasdešimtojo jubiliejaus proga šviesios atminties gargždiškį, humanitarinių mokslų habilituotą daktarą, akademiką šio penktadienio popietę (16 val.) paminėti kviečia jo vardo viešoji biblioteka.

Didžiuojasi „lankutynės“ vardu

„Man atrodo, kad didžiulę pagarbą, o tuo pačiu ir nuoširdumą sudėjome net į patį prisiminimų apie akademiką popietės pavadinimą: „Kaip svečias, pakviestas į šventę šviesią…“ Šiame susitikime prisiminimais dalinsis akademiko šeimos nariai iš Vilniaus ir artimieji iš Gargždų, muzikinius intarpus dovanos Klaipėdos universiteto Menų fakulteto dėstytojai ir studentai“, – „Bangai“ pasakojo Klaipėdos rajono savivaldybės Jono Lankučio viešosios bibliotekos direktoriaus pavaduotoja Diana Ciparienė. Ji smagiai prisiminė, kad mokslininko šeima, pajutusi, kaip pagarbiai biblioteka saugo jo atminimą, leido gargždiškiams bibliotekininkams vadintis „lankutyne“ arba „Lankučio karalyste“. „Kai dalyvaujame bibliotekininkų seminaruose, konferencijose, festivaliuose, patys taip pasivadiname savo komandą, o mūsų kolegos jau taip yra pripratę, tad kitaip kaip „lankutyne“ mūsų ir nevadina“, – šypsosi Diana.

J. Lankučio pranešimo apie tautos kultūrą mokykloje faksimilė. Skaudus sutapimas, kad belaukiant J. Lankučio 90-ojo minėjimo, vasario 6-ąją amžinybėn išėjo akademiko žmona Janina, niekada negailėjusi gero žodžio savo vyro gimtinei. Kai 2000-aisiais metais Gargždų bibliotekai buvo rengiamasi suteikti iškilaus kraštiečio vardą, Janina tuometei bibliotekos vadovei savo laiške rašė: „Drįstame galvoti, kad Jūsų tėvynainis Jonas Lankutis buvo tikras kultūros žmogus, kuris knygai ir lietuviškam žodžiui pašventė visą savo gyvenimą. Rengė lituanistikos leidinius, vertino literatūrinio gyvenimo reiškinius, paliko daug savo darbų.“

Ne tik kraštiečiai suvokė J. Lankučio vertę. Kūrėjo darbai įvertinti dviem valstybinėmis premijomis, už nuopelnus Lietuvos valstybei, jos kultūrai, menui ir mokslui jis buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu.

Bib­liotekoje veikia paroda, skirta Gargždų miesto garbės piliečio, literatūros kritiko Jono Lankučio 90-osioms metinėms paminėti. Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėja

Marytė Jacikienė mano, kad tai puiki proga giliau susipažinti su akademiko veikalais, jo kultūrine veikla, ryšiais su gimtine.

Autoritetas kultūros labui

Akademikas J. Lankutis, net pasiekęs literatūros mokslo aukštumas, niekada nepamiršo savosios tėviškės – Gargždų, palaikė labai nuoširdžius santykius su savo giminaičiais, bibliotekininkais. „Vaikystės aplinka, gimtosios vietos kiekvieno žmogaus atmintyje pasilieka kaip pasaka, kaip romantiška nutolusio laiko vizija. Žinai, kad realybėje viso to nebėra, bet nori išsaugoti savyje, bijai, kad koks nors neatsargus poelgis neišbudintų iš malonaus vaikystės sapno“, – jautriai kalbėjo J. Lankutis, 1983 m. duodamas interviu „Bangos“ laikraščiui.

„Jei turėsime Lietuvoje bent tris šimtus gerų mokytojų – tauta nežus… Švietimo gerinimas, mano įsitikinimu, pirmiausia turėtų būti siejamas su mokytojo autoriteto ir apskritai auklėjamosios asmenybės iškėlimu. Norėčiau akcentuoti ir kitą dalyką – būtinybę stiprinti mokyklos nacionalinį statusą“, – savo įsitikinimus dėstė J. Lankutis.

„Jonas Lankutis – sūnus Gargždų ir Lietuvos“, – kuklią prisiminimų su nuotraukomis ir pokalbių knygelę 2001 m. buvo surinkęs ir išleidęs nenuilstantis Vytautas Rimavičius. Žvelgiant iš laiko perspektyvos, šis kuklus leidinukas svarbus tuo, kad koncentruotai, bet tuo pačiu jautriai ir visapusiškai atskleidžia J. Lankučio asmenybę, aprėpia jo darbų įvertinimus, kolegų, spaudos atsiliepimus.

Literatūros kritikai, žurnalistai J. Lankutį gerbė už tai, kad jis savo įgytą autoritetą stengėsi naudoti lietuvių kultūros labui. Gargždiškis sostinėje buvo mėgiamas už žemaitiškai flegmatišką būdą, humoro jausmą, toleranciją, už apie save skleidžiamą geranoriškumo atmosferą, kuri, pasak amžininkų, neleisdavo įsikeroti nesutarimams ir konfliktams.

„Būdingiausias Jono Lankučio charakterio bruožas turbūt buvo blaivumas. Proto blaivumo jis neprarasdavo net ir sudėtingiausiose situacijose, tiek būdamas studentas, tiek Lietuvių kalbos ir literatūros instituto direktorius. Labai klysta tie, kuriems Jonas Lankutis atrodė oficialus, vos ne valdiškas kritikas ir literatūros tyrinėtojas. Tiesa, ir valdžios akyse jis turėjo didelį autoritetą. Tačiau visur ir visada jis pirmiausia buvo mūsų literatūros, kultūros ugdytojas ir gynėjas“, – savaitraštyje „7 meno dienos“ yra atsiliepęs kalbininkas Algirdas Sabaliauskas.

Vilija BUTKUVIENĖ

Nuotraukos iš Jono Lankučio viešosios bibliotekos archyvo.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių