Lietuvoje – kaip Šveicarijoje
Nors vasara baigėsi, atostogų prisiminimai šildys dar ilgai. Kelionės po Aukštaitijos nacionalinį parką ir Kuršių neriją – pačios įspūdingiausios atostogų dienos.
Nepasakosiu apie ežerų skaidrumą, miškų žalumą, kopų paslaptingą alsavimą. Tik pamatęs supranti, kodėl Lietuvoje vis daugėja turistų, o pasižvalgęs po miestus ir miestelius pajunti, jog juose gyventi vis maloniau ir patogiau. Ukmergė, Molėtai, Ignalina, Zarasai ir daugybė mažų gyvenviečių sužavėjo ir tvarkingumu, ir mažąja architektūra, o gėlynų spalvų neprigesino tomis dienomis tvyrojęs net 35 laipsnių karštis. Nors Stelmužės ąžuolo didybę negailestingai naikina laikas, Zarasų kraštas, o ypač miestas žavi gyvybingumu. Su pavydu žvelgiau į gatvėmis vaikštančius žmones, romantikus ant suoliukų prie Zaraso ežero leidžiantis saulei. Gargžduose tokiu laiku sutiktum vieną kitą, skubantį į prekybos centrą, jei ką pamiršo nusipirkti po darbo eidamas namo. Teisybė, nėra pas mus ežerų, bet yra karjerai, o ten – fantazijai ir investicijoms galimybių – iki valios.
Kuršių nerija, nors kur kas arčiau nei Aukštaitija, joje pasijutau gerokai toliau nuo namų. Matyt, dėl ypatingo krašto savitumo. Žinau, kad nesupilsime Gargžduose tokių kopų, nesukursime to, ką sugeba tik gamta, tačiau paįvairinti gyvenimą, manau, įmanoma. Juodkrantėje, Pervalkoje, Preiloje – visur akį traukė aikštelės, kuriose įrengta keliolika treniruoklių ir sveikiesiems, ir neįgaliesiems. Įsitikinau, kad žmonės jau pamėgo šias oranžines aikšteles. Manau, Gargžduose jos irgi nebūtų tuščios, o vietos surasti tikrai nesunku.
Gerosios patirties mes dažnai linkę ieškoti užsienyje, o juk galima jos pasisemti ir iš kaimynų. Tikiu, kaip sakė vienas pažįstamas, jog netrukus nebesiveršime atostogauti į turkijas, egiptus, nes gyvename labai gražioje šalyje, kurioje, beje, yra ir Šveicarija, ir Venecija, ir Rojus. Mums reikia tik pažinti, vertinti, ką turime, ir išmokti džiaugtis.
Laura POVILAITIENĖ
