Lietuviams šilčiausia vieta Romoje – Kolegija ir „Villa Lituania“

Lietuviams šilčiausia vieta Romoje – Kolegija ir „Villa Lituania“

Prelatas A. Briška, nupirkęs kolegijos pastatą (buvusį klauzūrinių Šv. Klaros seselių vienuolyną), skyrė lėšų nupirkti svečių namui šalia kolegijos. 1959 m. atsirado galimybė įsigyti kitoje tos pačios gatvės pusėje stovėjusį namą dvynį. Jis buvo atnaujintas, pritaikytas svečių, ypač kunigų tėvų, apgyvendinimui ir pavadintas „Villa Lituania“, tuomet sovietų atimtos Lietuvos ambasados Romoje garbei. Dabar šiuose svečių namuose apsigyvena turistai iš įvairių šalių, o itin mielai sutinkami turistai š Lietuvos.

 

Sakysite, kas nežino, kad Romoje pavasaris visada šiltas? Tačiau nepaisant metų laikų amžinajame mieste yra vieta, kurioje apsilankius lietuvius užlieja šilčiausių jausmų banga. Tėvynainiams čia visada atviros durys. Čia globėjiškai pasitiks tiek piligrimus, tiek valstybės vadovus, sukurs jaukią atmosferą, tokią lyg būtum namie. Tai – Popiežiškoji lietuvių Šv. Kazimiero kolegija ir svečių namai „Villa Lituania“. Vienoje gatvelėje du simetriški pastatai priverčia smarkiau plakti bet kurio viešnagės Romoje dalyvio širdį, nes pirmiausia žvilgsnis užkliūva už švelnaus vėjelio kedenamos Lietuvos valstybės vėliavos ir saulės spindulių apgaubtų Vyčių.

Popiežiškosios lietuvių Šv. Kazimiero kolegijos terasoje balandžio pavakarę įsiamžinome kartu su mus širdingai priėmusiu rektoriumi, kun. A. Arštikaičiu. Čia ir „Villa Lituania“ nuoširdžiai laukiami visi keliautojai iš Lietuvos. Netikėtas gargždiškių susimatymas

Atvirai tarus, su šeima atostogaudami Romoje savo dienotvarkėje nebuvome planavę aplankyti šios lietuviškos salelės Italijos sostinėje. Tiesiog iš galvos išgaravo, kad ne tik Koliziejus, Ispanijos laiptai, Šv. Petro bazilika ar kitos garsenybės yra verti žioplinėjančių turistų iš Lietuvos dėmesio. Betgi vieną dieną išėję iš Vatikano muziejaus ir susiradę pietums gardžiai kvepiančią užeigėlę, trijų milijonų gyventojų mieste išgirdome mus labinantį pažįstamą balsą. Ir sutapk taip, kad, turėdama laisvą valandėlę tarp ekskursijų su grupe, papietauti taip pat užsuko kelionių gidė gargždiškė Monika Ruškytė-Vasylienė. Kurgi nebus malonus susitikimas su kraštiete, tuo labiau, jog mokydamasi Monika dažnai yra rašiusi mūsų „Jauniklių pastogei“. Svarbiausia ji – ir labai jautraus straipsnio „Bangoje“ apie popiežiaus Jono Pauliaus II netektį autorė. Prisiminkime, kad 2005 m. balandžio 2 d. vakarą 70 tūkstančių žmonių Šv. Petro aikštėje meldėsi už mirštantį popiežių Joną Paulių. Tuomet Monika dirbo Romoje ir paskambinusi mūsų redakcijai pasisiūlė parašyti straipsnį apie tų dienų išgyvenimus. Publikacija, atsiųsta elektroniniu paštu, buvo labai jautri. Tad redaguodami straipsnį ašarą braukėme ne tik mes, žurnalistai, bet nuoširdžių padėkų sulaukėme ir iš savo skaitytojų. Juos maloniai nustebino tai, kad rajono laikraštis operatyviai pateikė tiesioginį reportažą apie tomis dienomis labiausiai pasaulį sukrėtusį įvykį.

Ir štai po dešimtmečio – vėl balandis, vėl Vatikanas, ir sutapk taip – ir mes, ir Monika užsukome į tą pačią užeigėlę pietauti. Pirmas Monikos klausimas susitikus: „Ar buvote „Villa Lituania“, Šv. Kazimiero kolegijoje? Nebuvote?“. Ir tą pačią minutę ji entuziastingai ėmė mums organizuoti susitikimą (gali ir kiekvienam, susiruošusiam į Romą). Telefonu paskambinusi Popiežiškosios lietuvių Šv. Kazimiero kolegijos rektoriui, kun. Audriui Arštikaičiui gavo širdingą jo patikinimą, kad mus priimsiąs.

Kolegijos vidiniame kieme šlama ąžuolas, mūsų nacionalinis medis, o jo šešėlyje – šv. Kazimiero koplytstulpis, kurį kolegijos 60-mečio proga, o ir dar daug kitų savo puikių drožinių padovanojo tautodailininkas Vytautas Ulevičius.Popiežiaus Jono Pauliaus globoje

Ir štai kitos dienos pavakarę kelias minutes pėsčiomis paėjėję nuo metro stotelės Re di Roma iki Via Tuscolana nustembame išvydę du simetriškus pastatus, perskirtus siaura pietietiško stiliaus gatvele. Labiausiai sujaudina tai, kad virš statinių su vienodais it du vandens lašai bokštais gražiai plevėsuoja mūsų trispalvė.

Spaudžiame skambutį prie vieno iš identiškų pastatų durų ir sėkmingai pataikome. Popiežiškos lietuvių Šv. Kazimiero kolegijos duris svetingai šypsodamasis plačiai atveria jos rektorius kun. A. Arštikaitis. Vos įžengus į vidų pasitinka marmuro vėsa ir simboliniai ženklai byloja čia tikrai esant lietuvybės salą. Kai rektorius mus nusiveda į Kolegijos koplyčią, įsitikiname ją esant labai kuklią, medžio suolais ir medinėmis grindimis ji panaši į kokios nors Lietuvos kaimo bažnytėlės interjerą, neprilygstantį Italijos didingoms ir itin puošnioms šventovėms. Kolegijos vidiniame kieme šlama ąžuolas, mūsų nacionalinis medis, o jo šešėlyje – šv. Kazimiero koplytstulpis, kurį Kolegijos 60- mečio proga, o ir dar daug kitų savo puikių drožinių padovanojo tautodailininkas Vytautas Ulevičius.

Pirmajame Kolegijos aukšte ant sienų pagarbiai išrašyti nuolatiniai rėmėjai – Lietuvos Vyčių organizacija ir informacija apie tai, kad palaimintuoju paskelbtas artimas lietuvių bičiulis popiežius Jonas Paulius II net du kartus lankėsi Šv. Kazimiero lietuvių kolegijoje – 1979 m. gegužės 6-ąją ir 1991 m. liepos 1-ąją, o kolegijos koplyčioje aukojo šv. Mišias.

Stiprios žemaičių pozicijos

Antrajame Kolegijos pastato aukšte įsikūrusi jauki svečiams, susitikimams skirta salė, papuošta etninės Lietuvos žemėlapiu per visą sieną ir LDK simbolika. Čia pagarbiai saugomas ir kolegijos istorijos dienoraštis, ir svečių atsiliepimų knyga. Rektorius kun. A. Arštikaitis su didžiule pagarba mūsų dėmesį atkreipė į monsinjoro, prelato ir apaštališkojo protonotaro, Kolegijos dvasios tėvo, kilusio iš Dargailių (Šilalės r.) tapybos darbus. Jie puošia ir Kolegiją, ir „Villa Lituania“. Dvasininkas S. Žilys visą gyvenimą jautė Tėvynės nostalgiją, ilgėjosi žiemos ir artimųjų, kurių nematė ir neturėjo apie juos jokių žinių nuo pat išvykimo iš Lietuvos. Jo kūriniai suteikia peno apmąstymui ir susikaupimui. Kunigas rašo ir eilėraščius, keletas jų tapo religinėmis ir liturginėmis giesmėmis.

„Žemaičiai mūsų Kolegijoje laiko stip­rias pozicijas“, – smagiai pasakojo kun. Audrius. Kolegijos rektoriumi yra buvęs vėžaitiškis monsinjoras Petras Šiurys. Jos slenkstį ne kartą yra mynęs ir Gargždų parapijos klebonas kanauninkas Jonas Paulauskas, čia studijuodami gyveno ir buvęs Plikių parapijos klebonas Darius Trijonis, ir gargždiškis kunigas Andrius Vaitkevičius bei kiti mūsų kraštiečiai dvasininkai. Beje, garbingiausiųjų hierarchų, gyvenusių Lietuvių kolegijoje, sąraše – ir kardinolas Audrys Juozas Bačkis.

Su rektoriumi kun. A. Arštikaičiu širdingai atsisveikinome jau kitame pastate – svečių namuose „Villa Lituania“, kuriuose patogiai ir nebrangiai gali įsikurti bet koks keliautojas iš Lietuvos. Viešbučio pajamos – kaip papildomos lėšos taip pat skiriamos Kolegijos išlaikymui.


  • Lietuvių kunigų kolegija Romoje įsikūrė dėl istorinių aplinkybių, susiklosčiusių po Antrojo pasaulinio karo Lietuvą valdant sovietams. Idėja kurti lietuvių kolegiją Romoje kilo dviem lietuviams klierikams Jonui Riaubai ir Antanui Briškai. Studijuodami vienas Romoje, kitas JAV, abu turėjo glaustis kitų šalių kolegijose, o „juk būtų gera turėti savo kolegiją, nepriklausomą nei nuo lenkų, nei nuo rusų, nei nuo kitų“, – kalbėjosi jie. Nepamiršdamas šios idėjos prel. A. Briška rinko ir taupė pinigus, vildamasis ir laukdamas, kol Apvaizda duos ženklą. 1945 m. pabaigoje lietuvių dvasiškių rūpesčiu 20 klierikų buvo pasiųsta į Romą, kuriems vadovavo prel. Ladas Tulaba, buvęs Vilniaus kunigų seminarijos rektorius. Buvo imta ieškoti lėšų ir pastato Kolegijai. Iš Amerikos atvykęs prel. A. Briška fundavo pastato Romoje, Casalmonferrato gatvėje, pirkimą. Nuo 1946 m. čia įsikūrė Lietuvių Šv. Kazimiero kolegija. Oficialiai Kolegija pripažinta 1948 metais gegužės 1 d.
  • Galima išskirti du Kolegijos gyvavimo laikotarpius – nuo įkūrimo iki 1991 metų ir po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo. Anuometinės Kolegijos misija – kunigų seminarija visiems lietuviams kunigams, kurie negalėjo nuvykti į Lietuvą, todėl čia studentai atvykdavo iš viso pasaulio – Vakarų Europos, Australijos, Pietų Amerikos, JAV ir kitų kraštų rengtis kunigystei. Kolegija yra parengusi 300 kunigų. Kadangi Lietuvos ambasada Romoje sovietmečiu buvo uždaryta, Kolegija tapo Lietuvos atstovybe ir lietuvybės, o dabar ir bendruomenės centru.
  • Šiuo metu Kolegijos misija kiek kitokia – tai kunigų bendruomenės namai. Siekiama puoselėti bendruomeniškumą, kuris pirmiausia pasižymi bendru suvienijančiu dvasiniu gyvenimu – bendra malda, šv. Mišiomis, taip pat – tautiškumu, nes čia gyvena tik lietuviai kunigai. Pastaruoju metu jų yra apie 10. Sudaromos sąlygos savarankiškam formavimuisi, įsitraukiant į bendruomenes universitetuose, pastoraciją itališkose parapijose, kad kiekvienas kunigas, būdamas Romoje, galėtų pasisemti patirties, kurią panaudotų grįžęs į Lietuvą.

Vilija BUTKUVIENĖ

Paieška

Naujienlaiškis

Žurnalisto pastabos

Šaltas dušas

Jei būtų rengiami nepopuliariausios ministerijos rinkimai, ko gero, čempionės titulą iškovotų Sveikatos apsaugos ministerija (SAM). Pirmąjį nokautą kai kurie tėvai…

Plačiau »

Agnė ADOMAITĖ

Bendraukite su mumis Facebook

Savaitės klausimas

Ar naudojatės Gargžduose „CityBee“ paslaugomis?