Liberali aplinka atveda skaitytojus į biblioteką dažniau

Modernus išskirtinės architektūros Vilniaus universiteto bibliotekos Mokslinės komunikacijos ir informacijos centras (MKIC) Saulėtekio alėjoje atidarytas prieš trejetą metų.

MKIC yra pirmasis mokslo, verslo ir studijų Saulėtekio slėnio statinys, jo projektinė vertė siekė 100 mln. litų. Tai vienintelė biblioteka Lietuvoje, kurioje sumontuota moderni leidinių transportavimo sistema, įrengtos naujausios apsaugos sistemos, gaisro gesinimo rūku sistema. Biblioteka aprūpinta naujausiomis informacinėmis technologijomis, įrengtos patogios darbo ir poilsio vietos mokslininkams, studentams.

Bendras MKIC pastato plotas yra apie 13 830 m2, iš jų 2 750 m2 skirta saugyk­loms. Jose sutalpinama apie 1,8 mln. spaudinių. Dar apie 0,31 mln. spaudinių – centro vartotojų erdvėse. Bibliotekos skaityklose įrengta per 670 vietų lankytojams ir 80 vietų darbuotojams.

Į kokį lankytoją orientuotas MKIC? „Žinoma, tikėjomės, kad skaitytojų bus nemažai. Tačiau jų skaičius pranoko mūsų lūkesčius. Kodėl tikėjomės daug lankytojų? Juk daug kas mano, kad naujų bibliotekų nereikia, jų yra pakankamai, niekas jose nesilanko. Centrinėje VU bibliotekoje, įsikūrusioje Vilniaus senamiestyje, paskutiniaisiais metais pergalvojome daug veiklų: liberalizavome naudojimąsi biblioteka. Suteikta laisvė ir atveda skaitytojus į biblioteką dažniau. Mat MKIC veikia visą parą, septynias dienas per savaitę, išskyrus valstybines šventes. Liberali aplinka į šią biblioteką pritraukia labai daug skaitytojų. Per parą MKIC apsilanko vidutiniškai 2 000 žmonių, nekalbant apie konferencijų salę, kurioje taip pat vyksta įvairūs renginiai“, – duodama interviu „Apžvalgai“ pasakojo Vilniaus universiteto bibliotekos generalinė direktorė Irena Krivienė.

Vilniaus universiteto bakalaurų nuomonė

• Liutauras Vičkačka: „MKIC turi savotiškos chemijos, dėl kurios pradedi galvoti apie mokslininko kelią. Bet vėliau puikiai supranti, jog šis (mokslininko) kelias ne dėl patrauklios erdvės turėtų būti pasirinktas, o iš pašaukimo. Tačiau visa tai greit užmiršti ir vėl svajoji.“
• Rasa Ibelhauptaitė: „MKIC neabejotinai asocijuojasi su mokslo šventove. Nors šventove jo nepavadinsi dėl kartais triukšmingų būsimųjų mokslininkų, tačiau vis dėlto jis man siejasi su koncentruotu mokslu. Turbūt dėl to, kad visada čia užbaigiami darbai, kurie užima labai daug laiko arba jiems baigti dar labiau trūksta laiko (o tipiniam studentui jo visada trūksta). Didžiausias pliusas – kadangi MKIC erdvė talpina turbūt daugiau nei 800 studentų, atvykus čia galima sutikti daug bendraminčių, kurie dalijasi dar skaudesniais mokslų išgyvenimais. Vienam reikia perskaityti 5 knygas egzaminui, kitam iki rytojaus parašyti bakalaurinį ar rašto darbą, kurio dar turi tik 60 proc., ir taip toliau. Ir tada tavo gyvenimas nušvinta, nes kaip tikras lietuvis susimąstai, kad kitam gali būti ir blogiau. Iš tikrųjų MKIC studentus traukia kaip magnetas, o jiems daug ir nereikia – interneto, vietos kompiuteriui, daug lizdų jam įsikrauti ir gerų draugų šalia, kurie sunkią akimirką, kai galva sprogsta nuo informacijos kiekio, tave gali prablaškyti. MKIC labiausiai žavi tuo, kad išbūti nepertraukiamai čia 36 val. ar daugiau nėra bėda – jis dirba kiekvieną dieną po 24 val. Taigi ši biblioteka man – rytinis valytojos siurblys, stumdomos kėdės, belaukiant naujų lankytojų po nakties, naktinis klaviatūros tarškėjimas, saulėtekiai, kurie atsispindi kompiuterio ekrane ir galiausiai kažkoks apčiuopiamas rezultatas, kurį jau gali išsinešti ryte namo. Taigi, naktį MKIC būna jaukiausia, nes išgyvenęs naktį ten jautiesi ypatingas. Dieną išbūti gali juk visi, ar ne?“
• Aušra Čižauskaitė: „MKIC man yra vieta, leidžianti suvokti, ką reiškia jaustis tikra universiteto bendruomenės dalimi, kurią paprastai išvysti tik per rugsėjo pirmosios eitynes. Be to, tai erdvė, kurioje gali pasislėpti nuo gyvenimo šurmulio ir susidėlioti visas mintis į ,,stalčiukus“.

Rugpjūčio 24 d., trečiadienį, 17 val. Jono Lankučio bibliotekos skaitykloje atidaroma fotografijų paroda„Mūsų dienos – mūsų naktys“

MKIC: Vilniaus universiteto biblioteka studentų akimis

Nesu knygius. Toks mano prisipažinimas nereiškia, jog neskaitau.

Nuolat jaučiu laiko stygių, todėl skaitau tik atsirinkdamas. Skaitau tai, kas reikalinga studijoms, pomėgiams vystytis, žinoma, ir naujoms mintims skleistis ar kartais skaudančiai dūšiai apmalšinti.

Tačiau iki pat šių metų pavasario nebuvau įsitikinęs magiška bibliotekos galia. Kol nesuėmiau savęs į nagą ruošdamasis rašyti bakalauro darbą.

Ketveri metai socialinės politikos studijų Filosofijos fakultete jau ėjo į pabaigą, o mano pasirinktoji bakalauro darbo tema „Piniginės socialinės paramos gavėjo įvaizdis Lietuvos žiniasklaidoje“ reikalavo dokumentinio pagrindimo, tyrimų analizės ir t. t.

Rašydami bakalaurinius darbus kartu su geriausiais kurso draugais, mes tarsi apsigyvenome Vilniaus universiteto bibliotekos mokslinės komunikacijos ir informacijos centre (MKIC). Ši ne tik knygų, bet ir moderniųjų technologijų prikimšta biblioteka dirba ištisą parą. Tuo įtemptu metu bendrabučiai ar nuomojami butai mus matydavo labai retai – grįždavome nusiprausti, pasikeisti drabužių, šiek tiek pamiegoti savo lovoje.

MKIC‘e gyvenome tiesiogine šio žodžio prasme: čia diskutavome, čia skirdavome pasimatymus, čia valgėme, čia gėrėme nežinia kažkelintą kavos puodelį, kai paryčiais raidės pradėdavo akyse raibuliuoti ir galva svirdavo iš nuovargio. Žinoma, čia radau neišsemiamus lobynus savo bakalauriniam darbui, čia kartu su kolegomis pervertėme šimtus knygų, žinynų, čia lapas po lapo pildėsi ne tik bakalaurinis darbas, bet nuovargio ar kokio neviltingo rašymo valandėlę atsigaudavau vartydamas fotografijų albumus, susipažindamas su įžymių ar primirštų fotomenininkų istorijomis.

Patyriau, jog biblioteka – puikiausia vieta svajoti, išgyventi emocijas, išsigryninti.

MKIC tapo tokia savastimi, kad atidavę vertinimo komisijai bakalaurinius darbus pasijutome tarsi kažko labai brangaus netekę. Lyg našlaičiai, lyg niekam nereikalingi ir niekur nepritampantys. Pirmąkart po bakalaurinio darbo rašymo gerai išsimiegoję vis tiek popiet visi susirinkome MKIC‘e. Paskutinį kartą pavalgyti bibliotekos valgykloje. Jos darbuotojos mums, nuolatiniams klientams, jau darė nuolaidą.

Koks mūsų dienų ir naktų bibliotekoje rezultatas? Mano bakalauro darbas buvo įvertintas puikiai. Žinau jo sėkmės paslaptį: padėjo magiška bibliotekos atmosfera. Šį rudenį vėl susitiksiu su MKIC. Studijuosiu magistrą Komunikacijos fakultete.

Galbūt ši fotografijų serija iš mūsų dienų ir naktų MKIC‘e bus padrąsinimas tik pradedantiesiems studijas, galbūt atradimas jau įpusėjusiesiems, galbūt ilgesingas prisiminimas jau baigusiesiems Vilniaus universitetą.

Tebus tai priminimas, jog 2016-ieji Lietuvoje paskelbti Bibliotekų metais.

Tai yra mano antroji fotografijų paroda. Prieš porą metų Gargždų kultūros centre eksponavau edukacinę galeriją „Lietuvos dvarai ir pilys 20-mečio akimis“. Ačiū visiems, pažvelgusiems į mano nuotraukas.

Priminsiu, kad esu gargždiškis, baigęs „Vaivorykštės“ gimnaziją.

Vytautas BUTKUS

VU bakalauras, parodos autorius

Vytauto BUTKAUS nuotr.