Kūrėjo portretas

Žiemą tautodailininkės paveiksluose pražydo gėlės

Kai už lango spaudžia šaltukas ir akina sniego baltumas, judrėniškė Irena Viliutė savo „dūšią“ šildo tapydama ryškiaspalvius gėlių žiedus. Šiemet svarbi sukaktis: 30 metų savamokslė tautodailininkė tapo paveikslus, kurių įkvėpėja – gamta. Meniškos prigimties judrėniškei šis pomėgis suteikia gyvenimo pilnatvę. Savo darbus ji eksponuoja rajono bei respublikinėse tautodailininkų parodose.

Prieš kelerius metus respublikiniame konkurse „Kaimo spindulys“ ši kaimo menininkė buvo apdovanota angelo skulptūra.

Teptuką vedžioja prisiminimai

I. Viliutės vėsokoje trobelėje šilumą skleidžia paveiksluose pražydę žiedai. „Myliu gėles – jas sodinu, džiaugiuosi, kai žydi, ir piešiu, – šypsojosi tautodailininkė, pridūrusi, kad rudenį prisisodinusi tulpių, dabar laukianti jų žydėjimo. – Laukiu pavasario – juk atsigauni, sukiesi po darželį…“

O štai nutapyti melsvas aguonas privertęs vaikystėje įstrigęs vaizdas. „Maža būdama landžiodavau darže po aguonas – jų žiedlapiai biro ant manęs… Anuomet niekas nebijojo jų auginti, nes jokio pavojaus neįžvelgė“, – pasakojo rodydama naujausią savo paveikslą.

Ir žuveles nutapiusi iš prisiminimų. „Kadaise sergančiai mamai prūde prigaudė karosų, o ji pasižiūrėjo ir liepė paleisti. Tokios gražios žuvelės buvo. Ir aš negalėjau vaikų prigaudytų žuvelių žudyti – visi juk nori judėti, gyventi“, – kalbėjo I. Viliutė.

Pavasariop, per kazimierines, – jos gimtadienis: užkabins 70-uosius. Tačiau tautodailininkė prisipažino, kad jai labai svarbus kitas jubiliejus: šiemet sukanka 30 metų, kai tapo.

„Dabar nepadarysiu to, ką prieš 20 metų padariau. Senatvė. Normalu. Aš kol kas ja džiaugiuosi, nors dėl suprastėjusio regėjimo sunkiau tapyti sodybas. Bet kol matysiu, gėles tapysiu. Man norisi tapyti, kaip ir anksčiau, – kalbėjo tautodailininkė. – Pasiruošiau drobes, noriu nusipirkti dažų ir tapyti. Turiu eskizų – gražių dalykų.“ Ji prisiminė kadaise dalyvavusi plenere Pervalkoje ir kokių nuostabių vaizdų parsivežusi. Anksčiau po laukus vaikščiodavusi, į gamtą išvažiuodavusi – reikia įkvėpimo. Dabar jau tolsta.

Tapyba – sielos atgaiva

Tautodailininkė pasiguodė, kad dažų pirkti reikia važiuoti į Klaipėdą. „Už kelionę – 30 litų – didžiuliai pinigai“, – nelinksmai ištarė judrėniškė.

O juk pensija – tik 335 litai. „Klausausi šnekų per televiziją, kaip žmogus gali mėnesį išgyventi iš 800 litų pensijos, o kaip iš tokios, kaip mano, niekas nebesvarsto“, – be kartėlio šnekėjo I. Viliutė, ne dėl apsileidimo tokią varganą pensiją gaunanti. Tuometėje žemės ūkio akademijoje diplomą įgijusios moters darbo stažas nutrūko susirgus tėveliams. „Aš juos 13 metų slaugiau“, – ištarė judrėniškė.

Šiaip taip ji mėnesį išgyvenanti iš 335 litų – jos gyvenime pertekliaus niekada nebuvę. Pinigus paskirstanti keturioms savaitėms. Visų pirma sumokanti 12 litų už šiukšlių konteinerį, apie 10 Lt – už elektrą. Ir – maistui. Tiesa, daržovių pati užsiaugina, ir paukščių laiko. Drabužių, avalynės parūpinanti dukterėčia. Seniūnija skyrusi 500 litų malkoms. Bet pinigų reikia širdžiai mielam pomėgiui – nepigiai kainuoja dažai, rėmai, drobė. O parduoti paveikslą – sudėtinga. „Paskutinį prieš 3 metus nupirko. Dabar žmonės dursto galą su galu, – šnekėjo tautodailininkė. – Bet aš tapau dėl „dūšios“ – apie pardavimą nemąstau. Jeigu kam patinka, galiu padovanoti: džiaugsmas, kai kažkam patinka mano nutapytas paveikslas.“

I. Viliutė prisipažino, jog kartais paveikslą paskolina: „Tegul puošia namus, kol man prireiks“. O visuomenė su jais gali susipažinti tautodailininkų parodose: pernai 3 paveikslus buvo pristačiusi parodai-konkursui „Aukso vainikas“ Kretingoje. Tradicinėje Gargždų krašto muziejuje surengtoje tautodailininkų parodoje „12 mėnesių“ buvo pristačiusi du paveikslus rudens tema. „Stengiuosi dalyvauti visur, kur tik mane pakviečia“, – prisipažino tautodailininkė.

Judrėnų miestelio spindulys

Dvidešimtuosius metus ji gyvena Judrėnuose. I. Viliutė prisipažino, kad persikėlus iš erdvaus vienkiemio Priekulės seniūnijoje, iš pradžių miestelyje buvę sunku. „Dabar jau pripratau. Juk čia yra kiemas, gamta šalia – gieda strazdai, kukuoja gegutė. Arti parduotuvė, autobusų stotelė, – kalbėjo judrėniškė, pridūrusi, kad mieste gyvenimo neįsivaizduojanti, nes esanti apsigimusi kaimietė.

O Judrėnuose, pasak jos, žmonės geri – padėjo remontuoti trobelę: krosnį sutvarkė, kad nerūktų dūmai, kaminą sumūrijo. Padėjo tai, ko pati nepajėgusi. Dabar savo kuklų būstą įsirengusi pagal savo skonį.

Ne vieno judrėniškio namuose yra Irenos paveikslų. Dažniausiai jie prašė nutapyti sodybas. Didžiulį paveikslą sakraline tema nutapiusi Judrėnų Šv. Antano Paduviečio bažnyčiai. Ją kvietė į kultūros namus kurti scenografinių dalykų, mokyklai irgi prireikė jos kūrybinės išmonės. Ne vienerius metus I. Viliutė kantriai mokė tapybos pradmenų judrėniškius moksleivius. Ji džiaugiasi, kad viena buvusi mokinė iki šiol tapo: „Galbūt ji pavaduos mane“, – šypsojosi tautodailininkė.

Prieš 4 metus respublikiniam konkursui „Kaimo spindulys“ ji buvo pristatyta nominacijai. Ir už gražius savo darbus ši kaimo menininkė pelnė garbingą apdovanojimą – angelo skulptūrą.

Virginija LAPIENĖ