Kritika būtina, bet svarbu ir objektyvumas
Didelio šurmulio sulaukė kelių Seimo narių registruotas įstatymo projektas, kad žiniasklaidoje 50 proc. turinio turėtų būti teigiama informacija. Kai toks projektas buvo įregistruotas, tuoj pat supratau, kad čia kažkas „pakišo“ naivią Seimo narę psichologę Dovilę Šakalienę (kuri „pakišo“ dar du LVŽS frakcijos narius). Lenda svarbios smulkmenos, kad projekto ištakos pas socialdemokratus.
Kad toks projektas ne tik nesusipratimas, bet ir absurdas, akivaizdu didžiajai daliai žmonių. Retoriškai galima klausti: užsakyta reklama be užsakymo numerio priskirtina prie teigiamos informacijos ar ne? Noriu tikėti, kad pasiūlymas tikriausiai ne iš blogos valios (juk akivaizdu, kad blogos informacijos perteklius kenkia psichikai), tačiau jis teveda tik į akligatvį, dar didesnį neigiamos informacijos pliūpsnį. Suprantama, kad visiems norėtųsi žiniasklaidoje daugiau teigiamos, įkvepiančios, skatinančios kurti, prisiimti pačiam atsakomybę už savo gyvenimą, skleidžiančios kultūrą, švietimą, sveikatingumą, informacijos.
O toks pakištas projektas, kuris bus atsiimtas, tik geras kąsnis apie cenzūras pašūkauti, nors LVŽS frakcija ir vadovai nuo tokio projekto automatiškai atsiribojo, tai reiškia, kad projektui tapti kūnu nebuvo nei teorinių, nei praktinių galimybių. Tačiau tai mažai kas akcentavo, o ar ne to kai kas ir tikėjosi.
Tačiau žiniasklaidos lygio pakilimo galima pasiekti tikrai ne tokiais absurdiškais reguliavimais. Pirmiausia, tie, kurie nori daugiau teigiamo balanso, turėtų patys vengti pesimizmą skleidžiančių konkrečių žiniasklaidos priemonių, manipuliuojančių klaidinančiomis antraštėmis, nes teigiamų kanalų taip pat yra nemažai. Ir yra leidinių, kurių neabejotinai daugiau nei pusė turinio yra teigiamo. Tai prašom, juos ir galima pasirinkti. O jei kas nori kapstytis po leidinius, kuriuose 90 proc. neigiama informacija, tai jų teisė, kad ir kaip tam žmogui ji būtų nenaudinga, psichikai kenksminga.
Neseniai atliktos kelios apklausos parodė, kad ženkliai krito pasitikėjimas žiniasklaida. Kodėl tai įvyko, nuomonių yra įvairių – vieni mano, kad dėl to, kad kiek tendencingai kritikavo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungą, kiti, kad tokio pasitikėjimo mažėjimas tiesiog pasaulinė patirtis ar net Rusijos įtaka. Tačiau visais klausimais norėtųsi pasvertos vidurio linijos. Problemų su žiniasklaidos objektyvumu tikrai pasitaiko, tačiau dėl to jos užčiaupti tikrai niekas neketina, o tokių antraščių griebiamasi labai greitai.
Kovo mėn. politikos apžvalgininkas Vytautas Bruveris sulaikytas prie vairo neblaivus. Kai kurie žurnalistai viešojoje erdvėje išsakė mintį, kad nereikėtų apie šį nusižengimą viešai rašyti, dalintis, nes tai ,,savo cecho“ žmogus. Įsivaizduokime, kad tokį nusižengimą padarytų politikas, kiek būtų publikuojamas šis pavojingas kitiems nusižengimas? Kita vertus, pristatyti V. Bruverio suklupimą (ar bet kokio politiko, ar kito žmogaus), kaip viso jo gyvenimo esmę, juk taip pat būtų neobjektyvu, kaip ir visiškai nutylint. Kiekviename žmoguje yra gerosios ir blogosios pusės, dėmės, šešėliai. Ir, pateikiant informaciją, manau, svarbu visuma ir informacijos proporcingumas.
Pavyzdžiui, galime savo objektyvą nukreipti į politikės prairusią kojinę. Daugybę kartų tą siužetą kartoti. Ar tai bus objektyvios informacijos pateikimas? Ar tai bus etiška, sveika „kritika“? Bet kokio žmogaus (be abejo, pirmiausia viešo asmens) tik nuodėmės publikavimas, akcentavimas (o kas be nuodėmės, be trūkumų – ar tai politikas, ar valstybės tarnautojas, ar žurnalistas?) tai bus pilnas, tikras vaizdas? Akivaizdu, kad ne.
Kai vienas portalas tą pačią politiko nuotrauką (susiraukusią) publikuoja daugybę kartų, mažų mažiausiai gali iškelti klausimą, kad tai bauginimas ir savo galios – „ketvirtosios valdžios“ –demonstravimas arba kažkokio intereso užsakymo vykdymas.
Vienas radijo laidų vedėjas vis kartoja, kad žiniasklaidos pagrindinė misija yra kritikuoti valdžą. Leiskite suabejoti. Be jokios abejonės kritika, analizė, „sarginio šuns“ vaidmuo yra labai svarbus, bet ne pagrindinis ir tuo labiau ne vienintelis. Gal ir klystu, bet, manau, kad žiniasklaidos pagrindinė misija yra objektyvios, nešališkos informacijos pateikimas, sklaida. Siekiant šio tikslo būtina tiek valdančių, tiek opozicijos ar kitų reiškinių, nesusijusių su valdžia, kritika.
Jei kažkoks absurdiškas proporcijų (teigiamų-neigiamų) nustatymas yra nesusipratimas, tai nereiškia, kad žiniasklaidoje viskas gerai ir nieko nereikia keisti. Būtina bendrai šviesti visuomenę, jaunimą kritinio mąstymo klausimais, kad žmonės būtų kritiški, sugebėtų įžvelgti, kur yra paslėpta reklama, kur galimas puolimas, susidorojimas, vienašališkos, neigiamos informacijos skleidimas apie asmenis ar organizacijas turint paslėptą interesą.
Aplankiau šimtus mokyklų su kritinio mąstymo skatinimo žinia. Bendrauta su tūkstančiais mokinių įvairiausiose Lietuvos vietovėse. Tai yra kelias kelti žmonių kritišką mąstymą, o taip pat ir žiniasklaidos lygį. Kol žmonės kaip narkotikų nori būtent neigiamos informacijos, tol ji taip masiškai ir bus „vartojama“, tol žiniasklaidos kanalai ja ir piktnaudžiaus, ją neproporcingai pateikinės.
Juozas DAPŠAUSKAS
Sveikatingumo metų iniciatorius, knygos „Sveikata, kuri mus saugo“ autorius
