Kretingališkės papuošalai – stilingoms moterims

Kretingališkė Inga Valauskienė Kretingalės kultūros centre surengė savo papuošalų iš odos, gintaro, keramikos, metalo parodą, kurią eksponavo virtualioje erdvėje. Koronaviruso pandemijos laikotarpiu Inga užsidarė namuose, savo dirbtuvėlėse. „Bet man džiaugsmas, kad galiu daryti tai, ką mėgstu. Gaminu papuošalus, kuriuose perduodu gerą energiją toms, kas juos nešios“, – teigia amatininkė.

Savamokslės nevaržo taisyklės

Kretingališkiai pažįsta išskirtinius papuošalus gaminančią I. Valauskienę. Prieš 20 metų ji iš Kretingos atitekėjo į Kretingalę. Nelengva buvo palikus gimtąjį miestą prisijaukinti šį miestelį. Bet per tą laiką šis pasikeitė, išgražėjo, o meniškos prigimties Ingos papuošalų gamybos įgūdžiai ir patirtis išsiplėtė. Jau dešimtmetį šis amatas yra kretingališkės darbas ir pomėgis.

Nuo vaikystės Ingą traukė piešti. „Man dovanodavo spalvotus pieštukus, dažus. Tėvų namo palėpės sienas paišydavau kreidelėmis. Su broliu patys suradome piešimo būrelį ir jį lankėme. Kretingos dailės mokykloje įgijau menų pradžiamokslį, o vėliau susidomėjau gintaro apdirbimu, mokiausi pas vieną meistrą“, – atskleidė savamokslė amatininkė.

Pasak jos, neribojant taisyklėms, dirbant pagal savo supratimą, intuityviai pavyksta kūrybiškiau atlikti darbą.

Iš odos, gintaro, keramikos pagamintas seges, pakabukus, apyrankes, auskarus renkasi savo stiliumi norinčios išsiskirti moterys – keturiasdešimtmetės ir vyresnės. Amatininkės teigimu, jų daugėja, o tai skatina tobulėti, ieškoti naujovių.

I. Valauskienė prasitarė, jog pamačiusi moterį jaučia, kas šiai tinka. Antai jos dirbtuvėse apsilankiusią klaipėdiškę aktorę, „Knygos teatro“ vadovę Reditą Dominaitytę patikino, kad šiai žaismingai moteriai tinka viskas, ką turi sukūrusi.

Kaunietėms neįtinka

I. Valauskienė sako, jog daug moterų, vertinančių jos papuošalus, gyvena Telšiuose, Mažeikiuose, Klaipėdoje, Šilutėje. „Bet mano stilius nelabai patinka kaunietėms“, – šyptelėjo Inga.

Labiausiai ji mėgsta kurti auskarus. „Šis papuošalas įrėmina moters veidą – itin svarbus akcentas. Moterys atrodo šiuolaikiškiau įsivėrusios odinius, bet ne auksinius auskarus, – dėstė Inga, taip pat mėgstanti išskirtinius auskarus. – Užtenka turėti vieną pakabuką, keletą auskarų, ir juos derindama būsi stilinga.“

Papuošalų gamyba – I. Valauskienės pragyvenimo šaltinis, todėl įpareigota stebėti mados tendencijas, atsižvelgti į paklausą. „Sukuri kažką naujo, bet žmogui gali nepatikti – tenka derintis prie jo skonio, – atskleidė pašnekovė. – Klasika nemiršta, bet reikia ir šiuolaikiškų dalykų pritaikyti. Papuošalai tampa daugiafunkciai – kai kurios detalės išimamos: galima panaudoti kaip movą šalikėliui ar skarelei. Žiedas – ne tik rankos papuošalas, bet gali būti movas šiems aksesuarams. Fantazijai ribų nėra, tik nereikia bijoti laužyti stereotipus. Man patinka įdomus, netradicinis aprangos stilius, jį mėgstantiesiems gaminu vienetinius papuošalus.“

Ingos teigimu, šiuo metu mėgstamas ne geltonos spalvos gintaras, bet juodos, primenantis kitokį akmenį. Ir labiausiai pageidaujamas kuo natūralesnis, mažiau apdirbtas gintaras.

Tapyba – emocinė iškrova

Kretingališkei visgi didžiausias malonumas – tapyti. „Tai emocinė iškrova“, – prisipažino Inga. Sėsdama prie molberto ji niekada nežino, ką sukurs, netgi turėdama eskizą. Paveikslas gimsta ekspromtu. „Mano paveiksluose nerasite realistinių vaizdų – tik abstrakcijas. Spalvomis liejasi emocijos, nuotaikos“, – atskleidė pašnekovė.

Prieš kelerius metus Kretingalės skyriaus bibliotekininkės Birutės Grybauskienės paskatinta I. Valauskienė bibliotekoje surengė savo papuošalų ir tapybos darbų parodą-pardavimą. Gautus pinigėlius ji perdavė onkologine liga sirgusiai kretingališkei mergaitei, kuri, laimei, jau sveika. Tai buvo graži jautrumo, dėmesio išraiška.

Anksčiau dalyvaudavusi mugėse, bendraudavusi su žmonėmis sunkiu pandemijos laikotarpiu Inga užsidarė namuose, savo dirbtuvėlėse. „Bet man džiaugsmas, kad galiu daryti tai, ką mėgstu. Gaminu papuošalus, kuriuose perduodu gerą energiją toms, kas juos nešios. Ir moterys, patenkintos mano darbais, dažnai vėl sugrįžta. Džiugu“, – prisipažino I. Valauskienė.

Virginija LAPIENĖ

Asmeninio archyvo nuotr.


Taip pat skaitykite:

Darom iki galo!

Paieška

Naujienlaiškis

Žurnalisto pastabos

Šimtadienio klūpsniai

Prieškovidinio laikotarpio mokyklose vasaris būdavo…

Plačiau »

Bendraukite su mumis Facebook