Koks aš, tokia ir Lietuva Patriotui rūpi šalies praeitis, dabartis ir ateitis
Lietuvoje daug kalbama apie pilietiškumą nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo. Apie tai diskutuojama, rengiami vadovėliai, programos, skatinama aktyviai dalyvauti valstybinėse šventėse. Tačiau, kiek gyvenančių ir kuriančių savo šalies ateitį laisvės vaikų patriotizmas ir pilietiškumas skleidžiasi jų kasdieniame gyvenime? Apie patriotiškumą, meilę Tėvynei ir pagarbą mūsų šalies istorijai „Banga“ kalbėjosi su Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Klaipėdos apskrities skyriaus pirmininku, Laisvės gynėju Kęstučiu Trakimu. Anot jo, neseniai daug diskusijų sukėlęs generolo Vėtros atminimo lentos nuėmimas nuo Vilniaus Vrublevskių bibliotekos sienos – tai nesibaigiančių bandymų suskaldyti lietuvių vienybę rezultatas.
Savanorystė – pilietiškumo ugdymas
– Esate Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Klaipėdos apskrities skyriaus pirmininkas. Kaip pristatytumėte šios sąjungos veiklą?
– Sąjunga vienija visų laikų Lietuvos kariuomenės kūrėjus savanorius, kūrusius Krašto apsaugos struktūras, tarnavusius Aukščiausios Tarybos apsaugos skyriuje, Savanoriškoje krašto apsaugos tarnyboje. Buria šaulius, pasieniečius, prisiekusius iki 1991-ųjų rugpjūčio ir 1941-ųjų metų birželio sukilimo dalyvius, Vietinės rinktinės narius, pokario partizanus.
Dar 1927 metais įkurtos Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos tikslas – saugoti ir ginti Lietuvos laisvę bei nepriklausomybę, ugdyti tautinę savimonę, visuomenės pagarbą Lietuvos kariuomenei, puoselėti jos istorinę atmintį. Rūpinamės Sąjungos narių ir jų šeimų socialinėmis garantijomis bei giname jų teises. Siekiame įamžinti žuvusių karių, savanorių, buvusių partizanų ir kitų Lietuvos nepriklausomybės gynėjų atminimą. Remiame ir stipriname Lietuvos kariuomenę, organizuojame įvairius renginius, paskaitas, konferencijas ir dalyvaujame projektuose bei renginiuose.
– Kaip savanorystę ir jos privalumus įvardintumėte jaunam žmogui?
– Visais laikais, kilus grėsmei, Lietuvą ginti susiburdavo patriotiškai nusiteikę neabejingi savo kraštui piliečiai. 1918-ųjų metų savanoriai, 1941-ųjų metų sukilėliai, partizanai. Kitaip negalėjome ir mes, 1991-ųjų metų savanoriai. Tai neabejingumo savo valstybei ženklas.
Krašto apsaugos savanorių pajėgos jaunuoliams formuoja patriotišką požiūrį į savo kraštą ir jo gynybą. Galimybė pajusti pokario partizanų dvasią, gebėjimas naudotis šiuolaikiniais ginklais, orientuotis su ir be žemėlapio. Neįkainojama patirtis mokėti apginti save, savo šeimą ir šalį.
Meilę Lietuvai tėvai skiepijo lageryje
– Visuomenėje dažnai minimos sąvokos „patriotas” ir „patriotizmas”. Ką šie žodžiai reiškia Jums? Kaip giliai ir nuosekliai patriotas turi mylėti, tapatintis, rūpintis tėvyne kasdienybės pozicijoje?
– Patriotas – tai žmogus, kuriam svarbi valstybės praeitis, dabartis ir ateitis. Patriotiškas pilietis nėra pasyvus stebėtojas. Jam skauda širdį, kai nepagrįstai kertamas medis, lupamos ir daužomos didvyriams skirtos lentos. Tikras patriotas niekada nepasakys „man nereikia tokios Lietuvos”. Svarbu suvokti, kad mes ir esame Lietuva, ir nuo mūsų veiksmų priklauso, kokia ji.
– Patriotiškumas gajus Jūsų giminėje?
– Esu gimęs politinių kalinių šeimoje, lageryje. 14 metų gyvenau toli nuo Lietuvos. Tėvukas – Lietuvos partizaninio judėjimo Didžiosios kovos apygardos štabo viršininkas Benediktas Trakimas. Jis daug pasakojo apie prieškario, Antrojo pasaulinio karo ir pokario įvykius, drauge su mama mudu su broliu mokė lietuvių kalbos ir meilės Tėvynei.
Tėtis savo prisiminimais, menančiais Lietuvos istoriją, pasidalijo knygoje „Noriu džiaugtis laisve”. Joje papasakojo apie Lietuvos pokario partizanų kovą su bolševikais Kaišiadorių, Trakų, Širvintų rajonuose praėjusio amžiaus 5-6 dešimtmečiuose. Taip atskleidė Lietuvos patriotų, pasiryžusių kovoti už Lietuvos laisvę, likimus.
Bandymas pasėti nepasitikėjimą
– Esate vienas iš Laisvės gynėjų. Kokios mintys kyla prisiminus Sausio-13-ąją?
– Ta naktis niekuomet neišdils iš atminties. Kai pasiekė žinia, kad sovietų kariuomenė 1991 metų Sausio 13-osios naktį Vilniuje ginkluota jėga užėmė Televizijos bokštą bei Radijo ir televizijos pastatą, norėjosi skubiai imtis veiklos, burti žmones, ieškoti transporto ir lėkti į Vilnių. Stojome prieš tankus, ėmėme į rankas armatūros strypus ir būriavomės prie Aukščiausios Tarybos bei stojome į savanorių eiles.
Didžiulė brutali jėga pabandė pliaukštelėti botagu, bet pati savo rankomis padarė viską, kad sutelktų lietuvius kovai. Kaip pasakė vienas žmogus, monstras savo geležinėmis replėmis sumanė perkąsti mažą riešutėlį – Lietuvą. Tačiau žmonių vienybės dėka riešutėlis atlaikė, replės lūžo…
– Kaip vertinate Jono Noreikos – generolo Vėtros atminimo lentos nuo Vilniaus centre esančios bibliotekos nukabinimą?
– Tai nesibaigiančių bandymų suskaldyti mūsų vienybę rezultatas. Tai bandymas suvesti kaktomis įvairias Lietuvoje gyvenančias tautas, pasėti nepasitikėjimą savo istorija, valstybe, vadovais. Turime situaciją, kai tūkstančiai Lietuvos piliečių renka vieni prieš kitus informaciją, ja dalijasi socialiniuose tinkluose, kaltina vieni kitus būtais ir nebūtais dalykais. Vėtros lentos nukabinimas didina įtampą tarp įvairių gyventojų sluoksnių. Nežinau, kas privertė Vilniaus vadovus priimti tokį sprendimą, bet neabejoju, kad sprendimui įtaką padarė nuomonės iš svetur.
– Kur žengiame niekindami istorinę atmintį?
– Prieš daug metų į rankas pakliuvo vienas traktatas, sakyčiau KGB pradžiamokslis (skirtas ribotam naudojimui). Jame labai smulkiai ir vaizdžiai aprašomi metodai, kaip „priešiškose” šalyse sukelti analogiškas situacijas, kas vyksta dabar Lietuvoje. Nesu specialistas ir nesiimu nagrinėti klausimo, kodėl ir kaip tai jaukia mūsų istorinę atmintį, kokią žalą daro mūsų, ypač jaunimo savimonei, bet kad daro, tai neabejotina. Bet koks bandymas sumenkinti mūsų istorinę atmintį, sukelti pavojų šalies saugumui mobilizuoja tikrus patriotus.
Kalbėjosi Aistė NOREIKAITĖ
