Kodėl valstybė negina savo piliečių?
Šalies spaudoje vėl nuskambėjo europarlamentaro Valentino Mazuronio straipsnis „Tokio abejingumo dar nemačiau“.
Publikacijoje rašoma: „Septynmetį Lietuvos pilietį Gabrielių kaip niekur nieko pasiėmė kaip kokį daiktą Norvegija. Lietuvos institucijos per penkias dienas net nepyptelėjo. Normalu, kad mūsų valstybė negina savo piliečių?“ Keistai atrodo, jog tokio rango politiko neišgirdo Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius. Atsakymus gavo iš Socialinės apsaugos ir darbo bei Užsienio reikalų ministerijų, kurios ir toliau mėtė tartum karštą bulvę tarpusavyje, negindamos mūsų šalies vaiko.
Mūsų valdžia baiminasi ne dėl piliečio, o santykių pablogėjimo su Norvegija. Visiškai pritariu straipsnio autoriui, jog svarbesnio dalyko už savo piliečių gynimą neturi būti. Ir man keista, kad du Vyriausybės asmenys yra socialdemokratų partijos nariai, o šios partijos programoje įrašyti tokie žodžiai: „Svarbiausia – žmogus“.
Manau, tai dramatiška situacija, kad vaikas yra tarsi pagrobtas baltos dienos viduryje. Ką mažylis išgyvena svetimoje šalyje tarp svetimų žmonių? Apie tai turi mąstyti valstybės atsakingi asmenys, kad viską padarytų, jog Gabrielius grįžtų į Lietuvą, į savo šeimą. Man nejauku, kad tokie dalykai tveriasi mūsų šalyje. Ar tokie esame bejėgiai?
Albinas KLIZAS
Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narys
