Knyga apie kraštietį signatarą paskatino pamąstymus apie Lietuvos kelią

Artėjant Kovo 11-ajai bibliotekos skaitykloje surengtos knygos apie šviesaus atminimo signatarą A. V. Ulbą sutiktuvės. Jose dalyvavo knygos autorė R. Visockytė (trečia iš dešinės), Signatarų klubo nariai B. Valionytė (ketvirta iš dešinės), V. Jarmolenka (pirmas iš dešinės), Algimanto šeimos nariai.

• „Kažkas šioje salėje leptelėjo, kad valdžia turėjo kažką duoti!? Valdžia niekuomet nieko neduoda. Todėl, kad patys esate Nepriklausomoje Lietuvoje valdžia, o jeigu šito supratimo nėra, tai bendruomenės nėra. Ir nėra to, ką mes vadiname Lietuva“, – samprotavo Kovo 11-osios signataras, diplomatas V. Jarmolenka.
• „Lietuva turi būti mumyse. O ne mes Lietuvoje“, – įsitikinusi vicemerė A. Balnionienė (antra iš dešinės), akcentavusi signataro A. V. Ulbos gyvenimą ir veiklą kaip pilietiškumo pavyzdį.

Geriausias atsiminimas apie reikšmingus žmogaus darbus visuomenei ir išskirtinius valstybės įvykius – knyga. Klaipėdos rajono savivaldybės Jono Lankučio viešosios bibliotekos pilnutėlė skaitykla kovo 4 d., kai buvo pristatomas Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubo naujas leidinys apie mūsų kraštietį signatarą Algimantą Vincą Ulbą, bylojo, jog istorinė atmintis šiuolaikinėje visuomenėje yra labai svarbi. Prisiminimus, iliustracijas surinko, straipsnius, dokumentus apibendrino ir lengvai skaitomame tekste suguldė žurnalistė, buvusi gargždiškė ir taip pat buvusi Seimo narė Ramunė Visockytė. Knygos sutiktuvės buvo gera proga pamąstyti ir apie Lietuvos nepriklausomybės 30-metį.

Nuoširdus šeimos palaikymas

Knygos sutiktuvių renginio vedėja, bibliotekos direktoriaus pavaduotoja Diana Ciparienė šiltai pastebėjo, kad žmonių gausoje ypatingai malonu matyti Kovo 11-osios akto signataro A. V. Ulbos sūnų Gytį, tris brolius, kitus artimuosius. Jie nuoširdžiai pasidžiaugė išleista knyga, šeimynykščiai taip pat pasidalijo prisiminimais. Kalbėję broliai Vidmantas ir Gediminas vieningai tvirtino, jog Algimantas jau vaikystėje buvęs labai tvarkingas, atsakingas, draugiškas, imlus mokslams ir sportui, mokėjęs maloniai bendrauti su įvairiais žmonėmis ir su savo giminėmis. Jie akcentavo, jog ypatingą vietą šeimoje užėmė Algimanto žmona Alina, gerbiama Gargžduose gydytoja. Būtent ji savo vyrą, žinomą agronomą ir nepartinį, paskatino kandidatuoti į Aukščiausiąją Tarybą, palaikė jo siekį, kad Lietuva vėl atgautų Nepriklausomybę. Pergalingai ir korektiškai Klaipėdos rajone įveikęs du kitus kandidatus, tarp jų ir Sąjūdžio atstovą, bei tapęs AT nariu tuometis Priekulės paukštininkystės ūkio direktorius A. V. Ulba nedvejodamas balsavo už Kovo 11-osios aktą. Tautiškumo, valstybingumo samprata, laisvės svarba Algimantui, matyt, atėjo iš šeimos. Jo tėvas Antanas buvo smetoninės Lietuvos policininkas, saugojęs prezidentūrą, o vėliau nukentėjęs nuo sovietų represijų.

Gytis Ulba kalbėdamas apie svarbiausią savo gyvenime žmogų ištarė visą auditoriją sujaudinusius žodžius: „Pirmiausia aš jį prisimenu ne kaip signatarą, o kaip geriausią tėtį.“

Nepriklausomybė išsilaikė ir išliko

Knygos sutiktuvėse dalyvavę A. V. Ulbos kolegos, buvę AT deputatai Birutė Valionytė ir Vladimiras Jarmolenka akcentavo Algimanto santūrumą, gebėjimą analizuoti, jo retus, tačiau apgalvotus ir reikšmingus pasisakymus žemės ūkio ir aplinkosaugos temomis. Deja, ne visi jo pasiūlymai buvo įgyvendinti. Tačiau A. V. Ulbos kompetencijos niekam nekėlė abejonių.

Kovo 11-osios akto signatarė, Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarų klubo prezidentė B. Valionytė sakė labai artimai nepažinojusi Algimanto, tačiau atmintyje jai neišdildomai užsifiksavo, kad Gargždai ir Ulba yra tapatu, tai buvę neatskiriami dalykai. Kaip ir tai, kad nuo A. V. Ulbos asmenybės neatskiriama jo pozicija dėl Nepriklausomos Lietuvos.

„Ką nuveikė Lietuva per 30-metį?“– kalbėdama svarstė B. Valionytė. Jos nuomone, asmeniniame gyvenime trys dešimtmečiai yra labai matomi, tačiau valstybei reikšmingai pasikeisti tai itin trumpas periodas. Bet būtent per jį Lietuvoje įvyko ženklūs ir stebuklingi dalykai. Signatarė prisipažino, jog tuomet niekas nepuoselėjo rožinių svajonių, kad mes labai greitai būsime ES ir NATO nariais. Juk jau kovo 12-ąją AT sulaukė iš Kremliaus grasinimų atšaukti Nepriklausomybės akto dokumentus, nes esą jie yra niekiniai. „Kartą arbatą geriant vienas signataras ištarė: žinai, tris dienas išgyvenome, tai jau įėjome į istoriją. Kitas antrina: žinai, jei dvi savaites išgyvensim, tai bus gerai, o trečias sako, jei tris mėnesius išsilaikysim, tai išliksim!“ – tų dienų įtampą prisiminė signatarė B. Valionytė.

Knyga – asmenybės atspindys

Kovo 11-osios signataras, diplomatas V. Jarmolenka akcentavo A. V. Ulbos profesionalumą žemės ūkio klausimais ir pastebėjo dar vieną svarbią kolegos savybę. Algimantas nemokėjo pataikauti, turėjo stuburą, ėjo „prieš loską“, tad jam dėl savo principingumo yra tekusi net bedarbio dalia.

Gargždiškė, buvusi aktyvi rajono Sąjūdžio grupės narė Janina Kerpaitė prisiminė, kad bendraujant su šviesaus atminimo Algimantu Ulba iš pirmo kontakto tapo akivaizdu, kad tai buvo žmogus didelės inteligencijos, didelės vidinės kultūros, su juo buvo lengva bendrauti. „Ramunės Visockytės parašyta knyga apie A. Ulbą lengvai skaitoma, be pompastikos, ditirambų, pagyrų, išpūstų dalykų. Tai adekvatu“, – įspūdžiais dalijosi J. Kerpaitė.

Buvęs Klaipėdos rajono žemės ūkio valdybos darbuotojas, gargždiškis Alfonsas Petrauskas prisiminė A. Ulbą kaip bendradarbį: nuoširdų, linksmą, kūrybišką, draugišką. Priekulės seniūnė Daiva Bliūdžiuvienė papasakojo, kad priekuliškiai iki dabar su pagarba prisimena buvusį paukštininkystės ūkio vadovą, gražų žmogų.

Knygos autorę, savo klasės draugę R. Visockytę ir Signatarų klubo atstovus pasveikino Klaipėdos rajono savivaldybės vicemerė Audronė Balnionienė.

Signatarų klubo prezidentė B. Valionytė informavo, jog knyga apie A. V. Ulbą yra nekomercinė, taigi ji nebus parduodama. Ji yra dovanojama ateinantiesiems į leidinio pristatymą, taip pat ją galima rasti bibliotekose, yra ir internetinė knygos versija.

Vilija BUTKUVIENĖ

A. VALAIČIO nuotr.