Klaipėdos valstybinės kolegijos studentai savanoriai:

padėdami padėkų išgirdome tiek, kiek nebuvome girdėję per visą gyvenimą

Klaipėdos valstybinėje kolegijoje (KVK) studentams suteikiamos ne tik išsamios pasirinktos studijų programos žinios, tačiau kolegijoje skatinamas pilietiškumas, palaikomas imlumas savanorystei. Kolegijos studentai neliko abejingi koronaviruso pandemijos padariniams ir derindami studijas, vykstančias nuotoliniu būdu, pasiūlė savo pagalbą policijos postuose, ligoninėse. Šiandien „Jaunimo erdvėje“ keletas studentų dalijasi neįkainojama savanorystės patirtimi: jie patyrė ir skaudžių akimirkų, ir alinančio darbo, bet jų geradarystė buvo įvertinta nuoširdžiomis pareigūnų, medikų ir žmonių padėkomis.

Gera padėti kitiems

KVK studentų atstovybės prezidentė Kornelija Dapkutė:

– Savanorystė leidžia išbandyti save įvairiose srityse, ir taip gali nuspręsti, ką nori veikti netolimoje ateityje. Visada buvau aktyvi šaulė, o dabar, kai policijos pajėgos buvo sutelktos karantino užkardoms, nusprendžiau kartu budėti judėjimo kontrolės postuose ir palengvinti pareigūnams darbą. Manau, kad kiekvienas Lietuvos pilietis, kuris tik turi galimybę prisidėti prie savanoriškos veiklos, turėtų tai ir padaryti. Apskritai pandemijos metu visi turėtų būti supratingi ir karantino laikotarpį, jei tik įmanoma, leisti namie.

Šauliai budime 6 valandas. Budėjau savo gimtajame mieste Tauragėje. Labai gera ir smagu padėti kitiems, nesvarbu, kokiu būdu tą pagalbą teiki. Manau, kad ir policininkai labai džiaugiasi, jog su jais kartu esame. Pareigūnai kartais net nusistebi, kad mes, šauliai, savo noru per šalčius stovime su jais keliuose ir aktyviai prisidedame prie judėjimo kontrolės.

Patirtis ligoninėje – sukrečianti

Kineziterapiją studijuojantis Rimvydas Žulpa:

– Niekada iki šiol neteko išbandyti tokios veiklos, todėl buvo gana smalsu. Savanoriavau Klaipėdos universitetinėje ligoninėje. Pirmoji savanorystės diena buvo lėta – apsipratimas, o jau antrąją dieną viskas tiesiog apsivertė, ir kiekvieną dieną buvo vis sunkiau, bet tai tikriausiai todėl, kad dirbau po 8–10 valandų.

Pamažu jau nejutau, kaip apsimaudavau kombinezoną ir beveik ristele bėgiodavau per palatas ir padėdavau medicinos personalui. Teko matuoti temperatūrą sergantiesiems, tikrinti jų deguonies kiekį, sunkiau sergantiesiems paruošti deguonies kaukes, jas uždėti ir pajungti. Taip pat, pavyzdžiui, kai darydavo rentgeno nuotraukas, vyriškos rankos buvo labai reikalingos, reikėdavo padėti kilnoti pacientus, kurie patys sunkiai gali judėti. Negalinčiuosius pavalgyti – pamaitinti, taip pat pakeisti vystyklus, patalynę, sutvarkyti šiukšles ir kita, kad palatos būtų švarios.

Pasveikusiems ar pacientams, kurie būdavo pajėgūs tęsti gydymą namuose, padėdavau nusigauti iki greitosios automobilio. Ir atvirkščiai – atvežti susirgusiuosius į palatas. Būdavo skaudžių, sukrečiančių akimirkų: ligoniams mirus, padėdavau paruošti kūnus išvežimui ir teko liūdna misija pačiam juos nuvežti į vadinamą „šaldytuvą“.

Savanoriavimo laikotarpiu mačiau darbuotojų nuovargį ir jų sunkų darbą, bet dėl jų atsakomybės situacija buvo sukontroliuota, tačiau, gaila, – palatos pilnutėlės, atsilaisvinusios lovos akimirksniu užpildomos naujais pacientais. Savanoriams, norintiems ir galintiems ilgiau savanoriauti, yra siūloma net įsidarbinti.

Personalas mane priėmė labai šiltai, iš vyriausiosios slaugytojos per savo savanoriavimo laiką gerų žodžių ir pagyrų išgirdau daugiau nei kada esu gavęs per savo gyvenimą.

Padeda keisti požiūrį

Socialinio darbo 2 kurso studentė Vestina Petkutė:

– Esu šaulė, gavau pasiūlymą padėti policijai budėti postuose prie įvažiavimų į miestą. Buvo smalsu sužinoti, kaip viskas vyksta ir pažvelgti į šią situaciją iš kitos pusės. Galiu pasakyti, kad tai yra neįkainojama patirtis, taip pat būtent čia savanoriaudama supratau, kad policijos darbas nėra lengvas, ir jiems reikia pagalbos ypač karantino periodu.

Savanorystė – tai vienas iš svarbiausių dalykų man, ją galima derinti ir su studijomis, ir su darbu. Jeigu tik yra noro, visada atsiras laiko. Savanoriaudamas ugdaisi savo asmenines savybes ir neretai pakeiti požiūrį apie įvairiausius dalykus.

Pareigūnai galėdavo atsikvėpti

3 kurso (finansų) studentė Emilija Šetkutė:

– Jau paauglystėje daug laisvo laiko praleisdavau savanoriaudama. Tad šiuo svarbiu laikotarpiu niekas nesutrukdė pagelbėti policijos pareigūnams. Sugebėjau net šv. Kalėdas ir savanorystę suderinti. Budėjau 3 kartus po 6 valandas. Pirmas budėjimas – per Kūčias, išvažiavome Jurbarko link. Kitą kartą budėjau gruodžio 27 d. Šilalėje, o sausio 3 d. – Šilutėje.

Budint pasitaiko tokių srautų, kai du policininkai tikrai nespėtų visų automobilių patikrinti, žmonės pradėtų pykti. Taip pat orai pasitaikė ne patys maloniausi. Mūsų, šaulių, pagalbos dėka pareigūnai galėdavo pasišildyti mašinoje arba bent jau pavalgyti. Jie budi po 12 valandų, be jokios pietų pertraukos.

Šios savanorystės viena iš pagrindinių prasmių yra pagarba Lietuvos policijai. Policijos pareigūnai atlieka savo pareigą, tačiau iš kai kurių žmonių susilaukė daug nereikalingos ir netikslios kritikos.

Budėdama postuose pastebėjau, kad šventiniu laikotarpiu žmonės visgi buvo mandagesni, šiltesni. Kūčių dieną gavome dovanų labai daug saldumynų, užkandžių ir kavos. Daugelis žmonių buvo jau iš anksto pasiruošę dokumentus, jog negaištų savo ir mūsų laiko. Tačiau buvo ir tokių, kurie šventiniu laikotarpiu atvažiavo iš kitų rajonų be preteksto.

Naujieji metai – poste

1 kurso studentė (turizmo verslo) Samanta Berneckytė:

– Esu šaulė. Sulaukiau skambučio iš vieno savo vado, pasiteiravo, ar galėtų kas nors iš buvusių šaulių padėti policijos pareigūnams patruliuoti postuose? Daug negalvojau ir sutikau, nauja patirtis ir galimybė patirti tai, kas dar neišbandyta. Poste stovėjau gruodžio 31 d., Naujųjų metų išvakarėse.

Kai savanoriauji, atlygio negauni, darai tai, nes to nori pats. Su policijos pareigūnais teko pakalbėti šia tema. Pareigūnams paaiškinau, kad sutikau iš geros širdies, o būdama poste realiai įsitikinau, kad pagalbos jiems tikrai reikia. Labai geri žmonės, gyvenantys aplink postus, atnešdavo karštos arbatos ir pavaišindavo, nes orai tikrai nebuvo puikiausi.

Tai nebuvo pirmas kartas, kai savanoriauju, teko padėti įvairiuose renginiuose, dienos centruose ir kt. Esu šaulė, ir savanoriavimas – neatsiejama mano gyvenimo dalis.

Parengė Vita VITAITĖ


Taip pat skaitykite:

Darom iki galo!

Paieška

Naujienlaiškis

Žurnalisto pastabos

Šimtadienio klūpsniai

Prieškovidinio laikotarpio mokyklose vasaris būdavo…

Plačiau »

Bendraukite su mumis Facebook