„Kažkam svarbūs antpečiai, o man svarbiausia pareigingas darbas“, –

sako Kvietinių–Dauparų seniūnės postą paliekanti Judita Čekuolienė

„Išeinu pačiame jėgų žydėjime!“ – duodama interviu „Bangai“ užkrečiamai juokiasi Judita Čekuolienė, kurios darbo diena Dauparų–Kvietinių seniūnės pareigose vakar jau buvo paskutinė. Ketverius metus vadovavusi seniūnijai moteris šį postą palieka savo apsisprendimu. Gana neeilinis įvykis mūsų rajone – bent per pastarąjį dešimtmetį savo noru iš seniūno pareigų nėra pasitraukęs nė vienas seniūnas, nebent tik į užtarnautą pensiją arba į aukštesnes pareigas Savivaldybėje. Tačiau ne Juditos būdui sėdėti rankas sudėjus – po kelių dienų ji pradeda dirbti vienoje didžiausių logistikos įmonių Lietuvoje.

– Judita, ką išeidama palinkėsite savo kolegoms seniūnams?

– Nebijoti nusiimti kepurės, kad nenukristų karūna. Palinkėčiau žiūrėti, kad šalia yra žmogus, kolega, draugas, pagalbininkas. Ne ambicijos ar karjeros svarbiausia. Visa tai praeina, o žmogiškasis ryšys yra aukščiau už viską. Turiu patirties, kad taip nutinka, kad vieną dieną žmogus, kuris yra niekas, kitą dieną gali kilti labai aukštai. Tad teks ne tik karūną nusiimti, bet, žiūrėk, dar ir į kelius pulti. Palinkėčiau nepamiršti džiaugtis šia diena: „Carpe diem“. Vardan ko tas lėkimas, jei nebegebame pamatyti vienas kito?

Vietoj metų – ketveri

– Judita, visuomenėje sklando gi mitai, kad viešajame sektoriuje dirbti yra vieni niekai, o ir išsilavinimas ne taip jau ir svarbu. Kokia Jūsų patirtis?

– Dauparų–Kvietinių seniūne pradėjau dirbti nuo 2015 m. rugsėjo 18 d. Žinoma, reikėjo įveikti konkursą ir turėti atitinkamą išsilavinimą. Turiu Vytauto Didžiojo universiteto teologijos bakalaurą, buvusio Vilniaus edukologijos universiteto socialinių mokslų magistrą bei teisinį profesinį bakalaurą socialinių mokslų kolegijoje. Dabar dar studijuoju Klaipėdos universitete regionų valdyseną, liko magistro darbą apsiginti. Ankstesnė mano darbo patirtis yra pakankamai marga: dirbau „Senukų“ prekybos centre, metalo perdirbimo įmonėje, statybos sektoriuje. Taigi, beveik 15 m. verslo srityje. Širdžiai mieliausia patirtis – Kuršių nerijos nacionalinis parkas. Ten taip pat buvau atsakinga už personalą.

– Ketveri metai seniūnės poste. Kas lėmė apsisprendimą išeiti?

– Kai laimėjau konkursą seniūnės pareigoms, atsigirdau, kad po metų tas postas atiteks jau kitam žmogui. Bet esu atkakli, nesileidžiu stumdoma ir nuolat mokausi, gilinuosi į naujas pareigas. Dabar galiu jau atvirai pasakyti, kad postą palieku „pačiame jėgų žydėjime“, tai yra būtent tada, kai visiškai perpratau seniūno darbą ir jau tvirtai stovėjau tose vėžėse. Pajutau, kad šiuo metu man vėl reikia naujų iššūkių, emocijų, naujų patirčių. Kas mane pažįsta, tai žino, kad ne kartą esu sakiusi: „Man seniūno vieta yra ne gyvenimo tikslas, o tai yra tramplinas, nuo kurio šoksiu.“ Koks tas mano šuolis bus, parodys ateitis. Bet manau, kad pasirinkau teisingai ir dabar šoku aukštyn.

Tramplinas: tik aukštyn

– Tad atskleiskite, kur išeinate tęsti darbo karjeros?

– Dirbsiu UAB „Vlantana“, man patikėtos administracijos direktorės pareigos. Taigi grįžtu į labiausiai pamėgtą ir man žinomą personalo valdymo sritį. Ketveri metai seniūnės poste taip pat buvo labai puiki mokykla. Iš vienos pusės tai buvo bendravimas su 4 000 gyventojų, kurių įvairus amžius, išsilavinimas, socialinė patirtis, mentalitetas. Iš kitos pusės užgrūdino bendravimas su Savivaldybės vadovais, rajono Tarybos nariais, taip vystėsi gebėjimas laviruoti, išlikti neutraliai. Seniūnas turi mokėti užmegzti santykius su verslininkais, ūkininkais, rangovais, o iš pastarųjų reikia išsireikalauti ir kartais padaryti tai, kas atrodo net neįmanoma. Manau, kad ši patirtis puikiai paruošė tam, kur dabar einu. UAB „Vlantana“ yra per 2 000 darbuotojų, tačiau esu įsitikinusi, kad mano pareigos tuo neapsiribos. Dėl sėkmingos veiklos rezultatų teks bendrauti ir su Savivaldybe, ir su kitomis įmonėmis, ir su užsienio partneriais.

– Kaip Jūsų apsisprendimą valdininkės kėdę iškeisti į darbą verslo įmonėje priėmė šeima?

– Mano dešimtmečiai dvyniai Tautvydas ir Mantvydas reagavo paprastai: mama nebebus seniūnė, bus direktorė. Žinoma, šeimoje stengiamės diegti nuostatą, kad ne postai svarbiausia, o atsakomybė. Vyras Vitalijus išgirdęs žinią pajuokavo, tai ką, brangioji, susitiksime per Velykas? Jis žino, kad į bet kokias naujas pareigas pasineriu stačia galva, daug dedu pastangų. Dieną naktį nenusiraminsiu tol, kol viskas bus tvarkoje.

Priekaištai – lengviausia išeitis

– Viešojoje erdvėje pastebima, kad dažniausiai seniūnams pretenzijų turi besikuriančių kvartalų gyventojai?

– Žmonės kartais negeba įvertinti aplinkos, į kurią jie keliasi gyventi. Gauna palikimą ar pasiima paskolą, už kurią perka namą nesutvarkytoje teritorijoje, nepasižiūri planų, kada bus tvarkoma. Naujakuriams sunkiau reikalauti iš kvartalo valdytojo ar iš to, iš kurio pirko su pažadais. Lengviausias kelias – nejaučiant savo atsakomybės dėti seniūną ir Savivaldybę į šuns dienas, tarsi jie viską privalo padaryti čia ir dabar. Mūsų Savivaldybė, palyginti su kitais rajonais, daro pakankamai daug ir stengiasi pagal finansines rajono biudžeto galimybes atliepti į žmonių poreikius. Pažiūrėkime į kai kurias net aplinkines savivaldybes, pavyzdžiui, Klaipėdos miesto: ten be registracijos ne kiekvienas žmogus gali į ją net įeiti ir vaikščioti koridoriais pas bet ką. Mūsų Savivaldybėje esu mačiusi, kaip koks nors „pilnaties“ žmogus koja atidaro mero ar Administracijos direktoriaus duris. Man atrodo, kad mes, valstybės tarnautojai, kartais pernelyg nusileidžiame, nebeturime savigarbos, todėl koks nors agresyvus interesantas, o tuo labiau feisbuko komentatorius gali pilti ant mūsų galvų bet kokias šiukšles ir visko nedelsiant reikalauti už biudžeto pinigus. Betgi norėję ir siekę nepriklausomos Lietuvos visi ir elkimės kaip demokratinės valstybės atsakingi, nepriklausomi žmonės. Štai, pavyzdžiui, jei turiu prie namų keliuką, šaligatvį, tai ir susitvarkau, nusivalau, nes gi pats mačiau, kur keliuosi gyventi. Daugelyje šalių žmonės prie savo namų yra įpareigoti tvarkytis aplinką, o pas mus tik ir priekaištaujama: seniūne, ant šaligatvio jau žolė užaugo, kodėl seniūnijos darbininkai nieko nedaro? Štai Kvietinių–Dauparų seniūnijoje yra 16 ha viešųjų erdvių – jas prižiūrėti kainuoja didžiulius pinigus, reikalinga darbo jėga. Keliams per metus seniūnijai skiriama apie 50–60 tūkst. eurų, tai yra ir iš Savivaldybės biudžeto, ir iš Kelių priežiūros programos. Ši suma yra kintanti, kartais pavyksta metų eigoje gauti papildomų lėšų, tai tada džiaugiamės, kad galime padaryti šiek tiek daugiau darbų.

Jei būtų milijonų

– Išeidama dar kartą atsigręžkite: ko vis dėlto nepavyko įgyvendinti seniūnės poste?

– Seniūnas yra tas žmogus, kuris turėdamas minimumą stengiasi padaryti maksimumą. Tai žinau iš savo patirties. Aišku, visada atsiras zyziančių, nepatenkintų. Teko girdėti nuomonę ir apie save: „Ačiū Dievui, kad jinai išeina, nes nieko gero per tuos metus nepadarė. Mielieji, norėčiau, kad atidžiau pasižiūrėtumėte, kaip buvo prieš ketverius metus. Ir kaip dabar. Visiems pykstantiems teikiu kontrolinį klausimą: o kiek jūs gero padarėte ne sau, bet būtent seniūnijai, bendruomenei? Dažniausiai viskuo nepatenkinti tie, kurie patys nepajudina nė piršto, niekam niekada nėra padėję. Tai visuomenės parazitai. Turiu pavyzdžių, kai tokie žmonės lipa per kitų galvas: kodėl mūsų gatvė neišasfaltuota, kodėl nenugreideriuota? Juk tai aš ja važiuoju! Aš neskirsčiau žmonių į „žvaigždes“ ir ne. Tiesiog reikia suvokti, kad yra Savivaldybėje numatyti planai, yra prioritetai, kuriais dirbdama ir vadovavausi.

Pirmas mano tikslas, kai pradėjau dirbti seniūne, buvo susitvarkyti pakeles, pagriovius, žaliąsias erdves. Buvo daug šabakštynų. Sau už šį darbą rašyčiau 8–9. Drąsiai dešimtuku įvertinčiau savo pastangas sukurti seniūnijos ūkį: įsigyta visa reikiama technika, pakeistas automobilių parkas. Žinoma, aktualiausias klausimas – keliai, juos žvyravome, kai kur atkūrėme ištisines dangas. Aišku, apmaudu, kad nepavyko nė vienos gatvės išasfaltuoti. Na, jei seniūnija turėtų du milijonus... Reikia apšvietimų, pėsčiųjų takų, perėjų – turime skausmingų vietų. Bet kai kurių klausimų sprendimas yra ne tik Savivaldybės valioje, bet sprendžiama jau vyriausybiniu lygmeniu. Tad tokiais atvejais seniūnas yra tik asmuo, kuris yra kaltinamas, kad nieko nedaro. Žodžiu, „iešmininkas“, į kurį leidžiamos ietys ir sunku žmonėms paaiškinti, kiek daug dėta pastangų, bet štai rezultato nėra.

– Ką gailiausia palikti nusprendus atsisakyti seniūnės posto?

– Svarbiausia ir mieliausia yra tai, kad seniūnijos kolektyve susikurti žmogiškieji santykiai, komandinis darbas, bendruomeniškumas. Nors visko per ketverius metus buvo, bet tas susigyvenimas, entuziazmas yra didžiausias įdirbis.

Pavaikščiokime kito batais

– Dabar į savo veiklą viešajame sektoriuje Jūs jau galite pažvelgti iš šalies: juk seniūnams, kitiems tarnautojams tenka patirti komentatorių patyčias: esą valdžioje visi „svolačiai“, vagys ir nieko neveikiantys!

– Man patiko kažkur perskaityti žodžiai, kad norėdami pažinti žmogų turime pavaikščioti jo batais. Tai kol nesi pabuvęs kito kailyje, yra bepigu kalbėti ir teisti. Kita vertus, ko inkščiame? Mes patys renkamės, patys tą valdžią auginamės, patys duodame gaires. Valstybės tarnautojai dirba žmonėms. Tiesa, gali būti, kad kai kurių entuziazmas, motyvacija išblėsusi, kai kurie gal užsisėdėję toje pačioje vietoje. Tačiau per ketverius savo darbo metus paminėčiau gal vieną piktybinį atvejį mūsų Savivaldybėje. Ar visi vagys? Tai gal pasižiūrėkime, kaip gyvena tie seniūnai? Man labai patiko Lietuvos seniūnų asociacijos viceprezidentės pastebėjimas: juk nė vieno seniūno Lietuvoje nėra milijonieriaus. Tai kokie mes vagys? Stengiamės dėl žmonių, o kartais taip mums atgal drebia, kad visas entuziazmas išblėsta. Be to, žmonės kartais neskiria, kokios yra rajono Savivaldybės funkcijos, kokios kitų valdžių. Tikrai ne Savivaldybė įstatymus kuria. Kasdienėje veikloje viešojo sektoriaus darbuotojams tenka bendrauti su taip vadinamaisiais „pilnaties“ ar „priešpilnio“ žmonėmis. Tokie interesantai nesusitvarko su savo emocijomis, piktai išlieja nepagrįstus kaltinimus. Tai yra žiauru.

– Jūs gausite kokias nors išeitines išmokas? Kas dabar Dauparų–Kvietinių seniūnijoje jus laikinai pavaduos?

– Gausiu vieno mėnesio darbo užmokesčio dydžio išmoką. Pagal įstatymą man priklausytų dviejų. Tačiau vadovaukimės protingumo ir sąžiningumo kriterijais. Manau, kad laikinai seniūno pareigas perims pavaduotojas Vytautas Tirevičius.

– Savo pomėgiui – medžiok­lei – dirbdama naujose pareigose atrasite laiko?

– Galbūt pastaruoju metu tas mano pomėgis per daug buvo pabrėžiamas. Pastaruosius metus dėl užimtumo darbe medžioklėse dalyvaudavau itin retai. Aišku, vasarą malonu miške pasėdėti bokštelyje, aprimti, pamąstyti. Be to, dar ir vyras medžiotojas – tad laisvalaikis bendras. Tačiau jau kaip sakiau: ta mano medžioklė – išpūstas reikalas. Juk kiekvienas renkamės: kažkam svarbu pinigai, kažkam antpečiai, o man – svarbiausia yra pareigingai atlikti darbą.

Kalbėjosi Vilija BUTKUVIENĖ

A. VALAIČIO nuotr.


Paieška

Naujienlaiškis

Žurnalisto pastabos

Veikti! Kūrybiškai!

Vakar Gargždų miesto centre…

Plačiau »

Vilija BUTKUVIENĖ

Bendraukite su mumis Facebook

Savaitės klausimas

Ar jau susitvarkėte namus prieš Kalėdas?