Kalbos žiupsneliai
Ką atskleidžia žodžiai…
Artėjant didžiosioms vasaros šventėms (Mindaugo karūnavimo ir 600-osioms Žalgirio mūšio metinėms) vartau žymaus kalbininko Zigmo Zinkevičiaus knygelę „Lietuvos vardas. Kilmė ir formų daryba“ (Vilnius, 2010). Mąstydama apie Lietuvą ir lietuvius, dar sykį įsitikinu, kad istorikai be kalbininkų niekaip neapsieitų. Atskleista žodžių kilmė kartais pasako daugiau nei Jano Dlugošo metraščiai.
Žodžiai prabyla ir apie tautų santykius. Latviai iš seno lietuvį vadino leitis (dgs. leiši). „Šis žodis daug kur Latvijoje, ypač Lietuvos pasienyje, buvo gavęs neigiamą reikšmės atspalvį, kurį lėmė carinės priespaudos laikais sunki lietuvių būklė, privertusi pasienio lietuvius elgetauti Latvijoje, prašyti turtingesnių latvių išmaldos. Todėl daugeliui latvių lietuviai atrodė atstumiantys. Vėliau, Lietuvos ir Latvijos nepriklausomybės laikais, Latvijos gyventojai susidūrė jau su visai kitokiais lietuviais. Tada atsirado jiems pagarba, kartu ir naujas jų pavadinimas lietuvieši“, – rašo Z. Zinkevičius.
Na, o žodį leišis lietuviai persiskolino ir kai kuriose Žemaitijos vietovėse pradėjo vadinti „kita tarme kalbantį, neapsukrų žmogų, liurbį“.
Na, nieko, – ne tokie mes jau liurbiai. Kadaise išmokėme rusus šienauti „dideliu dalgiu su ilga rankena“, todėl tokį įrankį jie pavadino „litovka“. Ukrainiečiai tuo pačiu žodžiu vadina „valgį iš džiovintos žuvies, iškeptos su mėsa ir svogūnu“, – neginčytina, kad mes tą valgį gaminti juos ir išmokėme.
Daug ko galime išmokyti kitus – juk prieš 600 metų nugalėjome galingą Kryžiuočių ordiną. To niekada nepadarė latviai.
-db-
