Kaip pavadinsi, taip nepagadinsi?

Seimo rinkimų antrojo turo Klaipėdos rajone agitacijos aistros po sekmadienio taps tik plėnimis. Visa, kas atrodė kelia emocijas šiomis dienomis, bus visiškai nebereikšminga – visuomenės gyvenimas grįš į senąsias vėžes, kurias, deja, koreguos lokalus karantinas. 141 Seimo nario sąrašas pirmadienį jau bus išrikiuotas, o mes vėl perjunginėsime televizijos kanalus, kai rodys pagrisusias žinias apie naujas postų dalybas. Tautos išrinktieji vėl dalinsis Seimo komitetų, komisijų, Vyriausybės ir kt. kėdes.

Žinoma, būtų įdomu, jei šių savaičių karštligiška rinkimų agitacijos Klaipėdos rajone isterija, galingai išvystyta socialiniuose tinkluose, kurstytos aistros, sudominusios net Vilniaus bokštus, vietos bendruomenės susipriešinimo priežastys būtų apibendrintos kokiame nors moksliniame darbe. Jį galėtume eksponuoti Gargždų krašto muziejuje, o gal net kažkokias išvadas pasidarytume kiekvienas sau ateičiai. Vargu ar tokia tema susidomėtų koks profesorius, bet koks nors iniciatyvus studentas, pasirinkęs temą apie Klaipėdos rajone vykusius rinkimų agitacijos kampanijos triukus, jei giliau pasikapstytų, apibendrintų, pailiustruotų konkrečiais pavyzdžiais – užsigarantuotų bakalaurinio darbo dešimtuką.

Vis dar nelieka nuošalėje rinkimų kampanijos metu rajono visuomenėje eskaluota ir žmones supriešinusi gėdos jausmo dėl Gargždų tema. Tikrai turi būti gėda ne tiems, kurie balsuoja – kiekvienas demokratinėje šalyje turi teisę vienaip ar kitaip rinktis. Didžiausia atsakomybė ir gėda tenka tiems, kurie rinkimų dieną lieka tįsoti ant minkštos sofos ir toliau postringauja. Dažniausiai būtent jie yra feisbukiniai „teisėjai“, leidžiantys kerštingai komentuoti: kokius durnius čia išrinkot! Gal čia ir tiktų prisiminti J. V. Getės mintį, kad nėra nieko pavojingesnio už kvailį, bandantį pavaizduoti protingą. Ir nieko nėra pavojingesnio už žmones, kurie staiga tampa patarėjais, žinovais, kai jau viskas yra po viskam.

Antrojo turo išankstinio balsavimo Gargždų apygardoje rezultatai rodo akivaizdžiai didesnį aktyvumą. Gal ir sekmadienį vienu kitu, kilstelėjusiu nuo sofos, rinkėju padaugės. Gal tikrai suveiks ta gėda pelėda, kai neatlieki savo pilietinės pareigos. Bet, kaip sakoma, pažiūrėsim, kai dugną dėsim.

„Skaitau į antrą turą išėjusių politikų ir juos palaikančių žmonių komentarus ir pažadus. Regis, kai kurie tikrai nesupranta, jog Seimo narys – nesvarbu, kaip išrinktas – atstovauja visai Lietuvai, o ne konkrečiai apygardai. Seimo narys yra visuomenės, o ne vienos konkrečios grupės atstovas. Šiaip, tai svarbus dalykas“, – savo įžvalgomis šiomis dienomis viešai dalijasi žinomas žurnalistas Dovydas Pancerovas. Šis pastebėjimas, kokios iš tiesų yra Seimo nario priedermės, atrodytų, rinkėjams turėtų būti suvokiamos kaip dukart du. Tačiau dalis rinkėjų trisdešimt metų rinkdami savo valstybės Seimą, aukščiausią šalies instituciją, kuriai deleguota įstatymų leidyba, vis dar mano, kad tinkamiausi kandidatai yra ne kuriantieji, o duodantieji (iš to paties mūsų šalies biudžeto, t. y. iš mūsų kišenių). Šiomis dienomis su savo komentarais televizijos laidoje paslydo Arūnas Valinskas, tituluojamas žmogumi, kurio liežuvis be kaulo. Išsisukti, jog jis pajuokavo sakydamas „sušaudyti“ ir esą ne tai norėjęs pasakyti ir tai esą išplėšta iš konteksto – apgailėtinas „humoristo“ pasiteisinimas. Beatodairiškas dalies mūsų visuomenės žavėjimasis „televizijos veidais“, kurie nevaldo nei savo minčių srauto, nei savo kalbos kultūros – puiki terpė neišprusėliams kaip papūgoms atkartoti įžymybių elgseną. Koks mokytojas, mokantis vaikus, jaunimą tolerancijos, taisyklingos kalbos, pagarbos savo pašnekovui, gali įveikti įžymybių bjaurios elgsenos sindromą? Todėl jokie projektai, na, kaip toks išgarsintas „Savaitė be patyčių“ – nėra efektyvūs, nes jauni žmonės viešumoje mato visai kitokią elgseną ir ją noriai mėgdžioja. „Verba docent, exempla trahunt – žodžiai moko, pavyzdžiai patraukia“, – nepamirškime šios romėnų išminties.

Pagaliau džiugu, kad ir valstybės vadovas šiuokart nenutylėjo. „Tiesą sakant, mes, ko gero, iki šito ėjome nuosekliai, po truputį toleruodami, leisdami tą patyčių kultūrą, kuri dabar jau iškerojo iki tiek, kad atskiri asmenys sau leidžia tokio pobūdžio pareiškimus“, – spaudos konferencijoje atkreipė dėmesį prezidentas. Šalies vadovas taip pat paragino „duoti atkirtį“ patyčioms ir „saiką, padorumą bei žmogiškumą“ praradusiems žmonėms. „Šiandien mes galbūt kalbame apie konkretų užsipuolimo objektą, galbūt patyliukais kažkas kikena į kumštį, kad ne mane tai liečia. Gal jau rytoj mes pradėsime kalbėt, kad reikia pagrasint ir jo šeimai? Kur mes nusirisime? Kur mes einame?“ – retoriškai klausė G. Nausėda. Šalies vadovas ragina nebūti kaip ta varlė šiltame, kaitinamame puode, kuri galvoja, kad ai, čia nieko tokio ypatingo neatsitiko, o to puodo temperatūra vis kyla, kyla ir galiausiai ta varlė išvirs pati savo nesantaikos ir neapykantos sriuboje. Prezidentas pabrėžė, kad visuomenėje būtina grįžti prie normalių diskusijų, o ne vienas kito vadinimo idiotais. Geras patarimas. Bet paprastai įsiklausome tik tada, kai mums patiems kažkas ant nuospaudos užmina.

Vilija BUTKUVIENĖ

„Bangos“ redaktorė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių