Kaimo slenksčiai
Veiviržėnų seniūniją gaivina vietinių iniciatyvos
Veiviržėnų seniūnijoje, kur oficialiai skaičiuojama 50 gyvenviečių, dar bent trejetą kaimų vietiniai vadina išmirusiais. Beinoriškių, Arvydiškių, Kidulių kaimai gyventojų jau nemato. Tačiau užmirštas kelias į Lamsodį greitai gali atgyti – čia vėl projektuojami sklypai. Apie perspektyvią seniūniją liudija ir skaičiai – per metus gyventojų skaičius išaugo 130-čia, mažėja išvykstančiųjų, mažiau lėšų reikalauja įvairios išmokos socialinei sričiai.
Šįkart „Kaimo slenksčiuose“ – apie bendruomeniškumą, neatlygintiną gerumą ir pokyčius, laukiančius Veiviržėnų seniūnijos.
Likę vos po du žmones
Veiviržėnų seniūnijoje, šių metų sausio 1 dienos duomenimis, gyveno 3 498 gyventojai. Kiek per 1 000 – pačiame Veiviržėnų miestelyje, 383 – Pėžaičiuose, 358 – Daukšaičiuose, 294 – Šalpėnuose, 206 – Šukaičiuose.
Tačiau seniūnijoje nemažai kaimų, kurie grėsmingai nyksta. Padagų, Liepaičių, Raukų kaimuose oficialiai likę vos po du gyventojus. Kurmių kaime – 4, Luišių – 5, Daugėlų, Vyskupiškių, Sausių – po 6. „Tačiau Lamsodžio kaimas, jau kurį laiką buvęs tuščias, vėl atgis. Ten rengiami detalieji planai, tad lauksime naujakurių“, – pasidžiaugė Veiviržėnų seniūnijos seniūnė Edita Sluckienė.
Veiviržėnai laukia ir infrastruktūros pokyčių. Štai anos kadencijos Susisiekimo ministerija buvo pasižadėjusi dar šiemet tvarkyti kelią į Pėžaičius. Tikimasi, kad pasikeitusi šalies valdžia planų nesujauks. Veiviržėnų miestelio bendruomenė keletą kartų rengė susitikimus su VĮ „Klaipėdos regiono keliai“ ir, anot seniūnės, sutarė parengti techninį projektą miestelio gatvių – Klaipėdos ir Laisvės – rekonstrukcijai. Čia numatoma kloti naujus šaligatvius bei kelią, tačiau projekto įgyvendinimo laikotarpio įvardinti dar nedrįstama.
Vyskupiškiai – be kelių
Kiek liūdnesnius infrastruktūros pokyčius įvardijo seniūnės padėjėjas Bernardas Andrijauskas. „Nuo šių metų iš seniūnijos žinios dingo du keliai į Vyskupiškių kaimą. Išdalijus privačius sklypus ir neišskyrus servitutų, keliai į gyvenvietę pateko į privačią valdą. Vadinasi, seniūnija nebeturi teisės tuos kelius valyti žiemą, greideriuoti ar kitaip tvarkyti, nors žmonės ir prašo. Tai viena didžiausių šiemet seniūniją ištikusių problemų, nes be kelio liko penkios sodybos“, – absurdiška situacija stebėjosi B. Andrijauskas. Kol kas kelių savininkai pretenzijų į juos neturi ir eismo nėra uždraudę, o žemėtvarkininkai gyventojams patarė kelius atgauti tik teismo keliu.
Seniūnijos žemės ūkio specialistė Dainora Bružienė pastebėjo, jog per praėjusius metus išaugo seniūnijoje deklaruotos žemės plotai. Jie sudarė 6680 ha – net 272 ha daugiau nei užpernai.
Tačiau, anot žemės ūkio specialistės, nepaliaujamai auga apleistų žemių plotai. Skaičiuojama, kad užpelkėjusios, apmeldėjusios ir šeimininkų ilgus metus nemačiusios žemės yra per 700 ha. Didžioji tokių žemių dalis – Skomantų kaimo ribose.
Rado piktnaudžiaujančius parama
Seniūnijos socialinė darbuotoja Aldona Dėringienė atkreipė dėmesį, jog praėjusiais metais sumažėjo ne tik išlaidų socialinei sričiai, bet ir pačių paramos prašytojų. Socialinę paramą maisto produktais pernai gavo 270 asmenų (užpernai – net 354), šildymo kompensacijos skirtos 90-čiai, o užpernai – net 122-iems. Sumažėjo socialinės paramos mokiniams prašančiųjų, vienkartinių pašalpų gavėjų. Tačiau socialinės pašalpos gavėjų padaugėjo 38-iais – iki 684 asmenų.
Seniūnijos gyventojams 2012 m. išmokėta daugiau kaip 2,1 mln. Lt įvairių pašalpų ir išmokų. Užpernai ši suma buvo 97 tūks. Lt didesnė. Anot A. Dėringienės, tam pasitarnavo ir pačios seniūnijos apdairumas. Pagal buitinio tyrimo aktus patikrinus galimai nepelnytai socialinę paramą gaunančias šeimas, tokių seniūnijoje pernai nustatyta trys. Tikrąją socialinę padėtį slėpusioms šeimoms parama nebeskiriama.
Virėjos talentas – nepamainomas
Vienas skiriamųjų Veiviržėnų seniūnijos bruožų – stiprus bendruomeniškumas. Seniūnijos darbuotojai juokavo kartais gal net per daug išnaudojantys bendruomenės narius – juk jų dėka miestelyje ir visoje seniūnijoje rengiamos šventės. Seniūnijos vardas skamba įvairiose mugėse, net apdovanojimuose.
Veiviržėnų gimnazijos vyriausioji virėja Vida Venckienė – viena iš aktyviausių miestelio bendruomenės narių. Vos pradėjus kurtis bendruomenei į ją su šeima įsiliejusi moteris dar ir dabar šypteli, jog gal nėra visai vietinė. „Gyvenu čia tik 30 metų, – juokiasi ir tuoj pat priduria, jog atitekėjusi į Veiviržėnus suprato auksinės taisyklės „niekada nesakyk niekada“ vertę. – Mokydamasi Vilniuje sakiau, kad niekada negyvensiu kaime, niekada nevairuosiu mašinos ir niekada nemelšiu karvės. O vienu tarpu melžiau net keturias.“
Veiviržėnuose virėja tapo nepamainoma – įvairios šventės neapsieina be jos gryname ore virto šiupinio ar kitų skanėstų, o pagalbos ranką esant reikalui tiesia visa šeima. Tačiau pati Vida kuklinasi, esą pagalba bendruomenei – tarsi savaime suprantama. „Kas skatina visur dalyvauti? Jei mes patys nieko nenorėsime ir nedarysime, kas už mus padarys? Viską darome kartu su bendruomene, nes turime šaunią ir veiklią pirmininkę, aktyvių narių. Po truputį gausiname bendruomenę – vis daugiau žmonių susirenka į pavasario bei rudens talkas. Štai aktyvistų būrys per Užgavėnes važiuosime švęsti į Klaipėdos Anikės aikštėje organizuojamą renginį. Bendruomenė virs šiupinį ir keps bulvinius blynus. Tai, žinoma, jau mano sritis nuo pradžios iki galo. Visi bendruomenėje turime savo darbus. Yra, kas projektus rašo, o mano sritis – maišymas, kepimas“, – kalbėjo V. Venckienė, bendruomenės veikloje dalyvaujanti su vyru Vytautu ir trimis judviejų vaikais. Už gražią šeimą Venckai yra apdovanoti Savivaldybės mero padėka, jų namuose gausu kitų įvertinimų.
Gelbsti iš geros valios
„Dauguma žmonių seniūnijai padeda patarimais ir skundais, o Daukšaičių kaime gyvenantis Viktoras Toleikis yra turbūt vienintelis seniūnaitis, mums padedantis realiais darbais. Jis pats pasisiūlė nušienauti Veiviržo slėnį prieš šventę, savo transportu veža vandenį į kapines, gelbsti talkose, bet kada paprašytas padeda ir seniūnijos darbuotojams“, – neatlygintinai gelbstinčio Daukšaičių seniūnaičio V. Toleikio pagalba džiaugėsi Veiviržėnų seniūnė E. Sluckienė.
Pats seniūnaitis, tapęs vienu rimčiausių pagalbininkų ne tik Daukšaičiuose, prisipažino išgirstantis net priešingų įvertinimų. „Pamenu, rudenį nutariau pagelbėti pašalpų gavėjams, kurie turėjo nudirbti jiems skirtus visuomenei naudingus darbus. Gaišau savo laiką, savo technika vežiau lapus, o manęs paklausė, kiek už tai uždirbau. Iš tikro po trijų dienų „uždirbau“ 200 litų iš kišenės, tačiau ne visi žmonės tiki, kad galima dirbti ne už pinigus. Kaime labai mažai žmonių, kurie už ačiū dirba. Jei paprašai padėti per šventę, tuoj klausia, ką už tai gaus, ar bus šašlykų, butelis. To, kad suorganizavę šventę linksminsimės, bendrausime, ne visiems užtenka“, – apgailestavo pašnekovas.
Paklaustas, ar seniūnaičio pareigybė naudinga, pašnekovas atsakė, jog jos nauda jaučiama tik tada, kai iš tiesų dirbi. „Visgi norint ką nors nudirbti, visada reikia komandos. Todėl vienas tikrai ne visada dirbu – gelbsti sūnus, du trys draugai į pagalbą atskuba“, – kalbėjo V. Toleikis.
Jolanta VENSKUTĖ
