Kai galai nesurišti

Žiemos šaltis surakina ir vėl atleidžia. Tačiau Lietuvos politiniame ar visuomeniniame gyvenime atlydžio nebūna: žiūrėk, jeigu vieni nesklandumai dėl kokios nors opios problemos pasibaigia, tai kiti prasideda.

Kovos su koronaviruso pandemija metu suaktyvėjo visuomenės sąmonėje įšalęs „bebrystės“ sindromas. Štai sugriežtinus karantiną, o ypatingai sustiprinus judėjimo kontrolę, pareigingi piliečiai nežengia toliau nei į parduotuvę ar darbo vietą. Sudarytas koronaviruso skiepų pirmumo sąrašas, tad, sakykime, onkologiniai ar kiti sunkiomis ligomis sergantys ligoniai kantriai laukia savo eilės skiepytis – gal ji priartės pavasarį ar tik vasarą. Betgi su medicinos sritimi susijęs verslininkų būrelis autobusiuku be jokių užkardų geba iš Vilniaus atvažiuoti į Šilalę ir pasiskiepyti. Žinoma, jaudinantis momentas, kad toje pačioje Šilalėje šimtai žmonių pagerbė žinomą gydytoją jį palydėdami į paskutinę kelionę, betgi kaip jaustis eiliniams žmonėms, kurie taip pat myli savo artimuosius ir juos irgi norėtų palydėti su giminių, draugų būriu? Juos nė nemirktelėjus nubaustų, jie nespėtų iš šarvojimo salės pajudėti, o pažeidimų protokolai jau būtų rašomi. Štai Anykščių SPA darbuotojai paskiepyti iki vieno, nors panašaus pobūdžio įstaigos nėra pirmumo sąraše. Aišku, kaip visada esą kažkas kažką praleido, į nutarimą neįrašė, kažkokios įstaigos pavaldžios Sveikatos apsaugos ministerijai, kitos savivaldybėms – tai visi savo darže tvarkosi kaip išmano. Dvigubi „bebrizmo“ standartai. Kai yla išlenda iš maišo, tada visuotinai ieškomi kaltininkai. Kas iš to? Jei įstatymuose, nutarimuose paliekamos landos, tai buvo ir bus tokių, kurie per jas išlįs. Štai elementarus pavyzdys, kaip galima manipuliuoti, kai įvairiausių nurodymų ir draudimų galai nesurišti: sugriežtinus karantiną galimas bendravimas viename namų ūkyje. Pasikviesi kaimynę arbatos puodelio į namus – pažeisi reikalavimus. Bet štai jei ta kaimynė turės kokią individualios veiklos pažymą, pavyzdžiui, apie teikiamas viešųjų ryšių paslaugas, tai galėsi ir namučiuose dangstytis nutarimų dviprasmybe: esą juk galimas 15 min. darbo paslaugos kontaktas, darbus gi dirbti galima! Bet štai gėlių kioskelis kaimo gyvenvietėje, kur gal per dieną iš viso kokie penki žmonės apsilanko, negali dirbti: net per langelį paduoti atviruką ar gėlę. Bet paradoksas: štai, pavyzdžiui, degalinėse lankomės kontaktiniu būdu. Na, ką jau bekalbėti apie šiūravimą būriais po prekybos centrus, kurių šiukštu net šventai dienai – sekmadieniui – uždaryti negalima. Ne kartą prekybos centruose regime akivaizdžius pažeidimus: perkamasi šeimomis, nors taisyklės leidžia tik vienam šeimos nariui. Anądien populiariame Gargždų prekybos centre suskaičiavau bene šešias šeimas, bent pusė iš jų buvo su kūdikiais. Gal ir prekybos centrų patalpose tokius nedrausmingus pirkėjus baudžia policijos ar viešosios tvarkos pareigūnai? Nežinau, neteko matyti. Kad turguje vaikšto ar slidinėjimo kalnelius stebi – tai akivaizdu.

Anądien Kvietinių sankryžoje esant snygiui be jokių skrupulų beveik nemažindamas greičio suktuku apsisuko keleivinis autobusiukas su užsienietiškais numeriais, o ir vairas – dešinėje. Autobusiuke – keli žmonės be kaukių. Viskas gerai? Iš užsienio galima tuntais parkeliauti švenčių švęsti, o mes, žiedinės savivaldybės gyventojai, lauksim kaip malonės atlaisvinimo judėti be trukdžių į Klaipėdą. Praėjusią savaitę vėlyvą popietę užėjau į Gargždų turgaus krautuvėlę. Tuščia – nė vieno pirkėjo. Pardavėjai sakau: tai pirkėjų sausį visai neturit? Vietinių mažai, paaiškina prekiautoja, bet dabar pirkosi daug emigrantų!..

Ketvirtadienio vakare televizijos reportaže, pasakojančiame apie socialinių burbulų mažinimą karantino metu, kai nuo šiol bus galima aplankyti vienišą artimąjį (su įrodymais, žinoma), korespondentas gatvėje pakalbino labai garbaus amžiaus Pranciškų. Žmogus sakėsi visą karantiną labai laikosi reikalavimų, tačiau taip išsiilgęs saviškių! Suspaudė širdį. Dauguma žmonių yra supratingi, atliepūs, pareigingi, tačiau valdžios institucijų „kepami“ kai kurie neapgalvoti nutarimai, reikalavimai pandemijos metu tuo labiau turėtų būti ant vieno kurpaliaus sumauti: jei negalim vieni pas kitus važinėti, tai negalim ne tik iš skirtingų savivaldybių, bet ir iš užsienių, jei skiepijame pažeidžiamiausius, tai procesas griežtai turi būti koordinuojamas vienos institucijos, o ne paskui mėtoma karšta bulvė: mes tik įsakymą išleidom, o tie ir anie atsakingi...

Šiomis dienomis žiniasklaida paskelbė, kad Seimas laiku nesureagavo į dar gruodžio mėnesį 700 Lietuvos menininkų atsiųstą kreipimąsi, kuriame išreiškiama nuomonė dėl parlamentaro, Kultūros komiteto nario P. Gražulio. Menininkams šis Seimo narys tokiose pareigose nepriimtinas. Tačiau toks esąs Seimo statutas, tokios taisyklės, Seimo vadovybė aiškina, kad nieko padaryti negalinti. Betgi tikrai galėjo kultūros žmonėms kultūringai atsakyti laiku, o ne tada, kai menininkai nebeištvėrę pasitelkė viešumą. Kai kurie Seimo nariai prisipažino, jog laiško net nebuvo skaitę, nors kiekvienas politikas į rudens Seimo rinkimus kaip maldą kartojo: esą kultūra svarbiausia. Kartojasi banali situacija: žodžiai išsisklaido, darbų prioritetai Seime, kaip matome, tikrai ne su kultūra susiję.

Vilija BUTKUVIENĖ

„Bangos“ redaktorė


Taip pat skaitykite:

Skelbiamas konkursas Gargždų seniūno pareigoms
„Jaunimo erdvės“ tinklalaidė
Ką reikia žinoti apie skiepijimo procesą?
Laikas išsirinkti! Balsuok už labiausiai patikusias gyventojų idėjas!
Centralizuotas šildymas Priekulėje – tik vizijose
Klaipėdos LEZ plėtra rajone – proveržis ekonomikai
Mediacija – taiki alternatyva sprendžiant ne tik šeimos ginčus
Pirmieji žingsniai Gargžduose... ir saulėlydis
Lietuvos istoriografijos paminklas
Nuotolinės studijos suvaržė pirmakursius ir užsienyje, ir Lietuvoje
Jaunieji šachmatininkai – nuotolinėse šachmatų pirmenybėse
Pavasaris: kaip pagyvinti minimalistinį miegamojo interjerą
Maudymosi kostiumėlių tendencijos 2021-aisiais

Paieška

Naujienlaiškis

Žurnalisto pastabos

Šimtadienio klūpsniai

Prieškovidinio laikotarpio mokyklose vasaris būdavo…

Plačiau »

Bendraukite su mumis Facebook