Jei nėra resursų, pasitelkime entuziazmą

Niekam ne paslaptis, kad emigracijos priežastis yra finansinė. Bet ar kokia nors instancija – valstybė ar savivaldybė gali padidinti sugrįžtantiesiems atlyginimus iki kokių 2000 Eur? Be šansų. Girdime, kad Savivaldybė ruošiasi įsteigti pareigybę, žmogų, kuris rūpintųsi šiais klausimais. Puiku. Jau vien tik pats faktas, kad apie tai kalbama, jau šis tas. Yra dar žmogaus emocijos, jausmai, visi nori, kad į juos būtų atkreipiamas dėmesys, kad kažkas jais domėtųsi. Bet jeigu nėra resursų, pasitelkime entuziazmą. Iš karto girdžiu daugybę neigiančių, kad tai tuščias reikalas.

Svarbu būti įvertintam

Prieš kokį trejetą metų sveikatos įstaigoje dirbo fizioterapeutu ką tik kolegiją baigęs Rimantas. Paprastas kaip dvi kapeikos. Per tas dešimt minučių aš sužinojau, kad viename kambaryje gyvena su dar dviem vaikinais, kad nelabai ką gali sau leisti, sakė, kad dažniausiai laisvalaikiu eina prie jūros, kadangi kavinei pinigėlių neužtenka. Kaip vienintelė išeitis pagerinti savo gyvenimą jam atrodė emigracija. Būtų jau ir anksčiau išvažiavęs, tačiau mokėsi tik vokiečių kalbos. Per penktą mūsų susitikimą paklausiau, kaip sekasi mokytis vokiečių kalbos, kad galėtų susirasti darbą svetur? Jis atsakė: „Žinote, vakar per televiziją vienas ministras kreipėsi į mus, jaunimą, ir pakvietė neišvykti: „Jūs mums reikalingi čia, neišvykite.“ Taigi dar palauksime, galbūt kas nors pasikeis, juk pasakė, kad mes svarbūs.“ Nežinau, kas buvo tas protingasis kalbėtojas, tačiau man labai įstrigo tai, kad kalba ėjo ne apie pinigus. Rimantui buvo svarbu, kad aukštas pareigūnas kreipėsi į jaunimą, kviesdamas neišvykti. Nors puikiai prisimenu, kaip premjeras A. Kubilius, kuris, man atrodo, buvo vienas iš protingesnių vyrų, siūlė emigracijos nesureikšminti. Jo nuomone, daugelis išvykusiųjų sugrįš su patirtimi ir nuo to Lietuva tik suklestės. Deja.

Dėmesys interesantui – normalu

Bet kokius dar įrankius, svertus, gali pasiūlyti savivaldybė ir darbuotojas, kuris kuruotų emigraciją? Beveik nieko. Nelabai tikiu, kad galėtume daug emigravusiųjų grąžinti atgal, tačiau pristabdyti kitus išvykti galima arba bent reikia bandyti. Papildomų finansų, ko gero, nėra, todėl manau, mūsų poveikio arsenalas turėtų būti planuojamas visiškai iš kitos pusės.

Mes visi lankomės valdiškose įstaigose. Patirtis – dažniausiai tragiška. Aš neretai pagalvoju: kaip tarnautojams užtenka jėgų visą darbo dieną būti nepatenkintiems? Kas nors grįžęs po kelerių metų iš Anglijos ar kitos šalies to jau nebesupranta. Anglijoje irgi nieko greitai negausi, bet dažniausiai darbuotojų šypsena iki ausų, noro padėti per akis. Maloniai tau pasakys, kad atsakymas bus po mėnesio. Ir tas atsakymas tikrai bus. Nors, tiesą sakant, lankiausi rajono Savivaldybės Socialinės paramos skyriuje, padėjau kaimynui. Viską paaiškino ir padarė puikiai. Tačiau kambarėlis mažytis, aišku, daugybė bylų, lankytojui tik viena kėdė, tai kitas turi stovėti.

Pasitelkime gabiausius gargždiškius

Mūsų sprendimai turi būti nestandartiški, nes pinigų neturime. O gal ir geriau? Taigi, norime, kad suviliotume ką nors grįžti į Gargždus. Remkimės savo potencialu: sumaniais moksleiviais, kažką gyvenime pasiekusiais gargždiškiais. Pradėkime nuo savęs. Jeigu aš būčiau meras, kokiai savaitei į Savivaldybę ir kitas valdiškas institucijas pakviesčiau apsilankyti keletą išmanančių vietinių, o gal iš Vilniaus ar iš užsienio, gargždiškių, kurie ką nors šioje srityje sugeba. Kaip galima tas valdiškas vietas be investicijų padaryti, kad būtų patrauklios lankytojams (angliškai user friendly). Vieną jau galiu įvardinti: visur, kur lankosi žmonės, nuimti stiklo pertvaras, kurios skiria darbuotoją ir lankytoją.

Yra toks neįtikėtinas idėjų portalas TED (ideas worth spreading, idėjos, vertos populiarinimo) su lietuviškais subtitrais. Savivaldybės darbuotojams suteikčiau galimybę darbo metu kartą ar du per savaitę kompiuteryje peržiūrėti vieną ar kitą pokalbį, apie 15 min. Nestandartinė mintis ir patys kalbėtojai. Dar kartą primena, kad ir vienas žmogus gali daug ką pakeisti.

Pirmenybė – moksleivių kūrybai

Apie Gargždus reikia skleisti pozityvą. Labai teigiamas faktas, kad Gargždai yra vienas iš nedaugelio rajoninių miestų, kuriame gyventojų ne mažėja, o daugėja. Nors rajono Savivaldybė jau turi savo prekinį ženklą, kurį anksčiau pirko iš kažkokios firmos, tačiau paskelbčiau mokyklose konkursą geriausiam būtent miesto logotipui sukurti. Paskirti tris premijas po 100 eurų. Jį pristatant akcentuoti, kad sukūrė moksleiviai. Nustebsite, kokių pasiūlymų gausite. Vienu ar kitu atveju tai bus dešimt kartų geresnis logotipas negu Kretingos rajono savivaldybės, už kurį, kaip skelbė žiniasklaida, sumokėta net apie 12 000 ar daugiau eurų, o rezultatas – liūdnas.

Savanorystė – puiki išeitis

Lietuvoje savanorystė dar tik įsibėgėja, savanorių yra mažiausia Europoje. Pakeiskime tai. Įsivaizduokite: savanoris moksleivis Savivaldybėje pasitinka lankytojus, pasisveikina ir palydi prie kabineto, jei reikia. Savanoriai taip pat galėtų valandai ar dviem užsukti ir į vaikų skyrių ligoninėje. Štai ir pilietiškumo ugdymas, apie ką visur labai šnekame.

Mano taip dažnai minimoje Anglijoje ligoninės registratūroje dirba savanorės pensininkės, didelėje ligoninėje ilguose koridoriuose prie staliukų taip pat stovi po porą savanorių, kurie tik pamatę, kad nežinai, kur eiti, tuojau pat palydės ar paaiškins. Kokia atgaiva širdžiai, kai pamatai užjaučiantį žvilgsnį, ypač, jei turi rimtų problemų. Pinigų niekas nemoka, bet žmonės jaučiasi reikalingi, patiria moralinį pasitenkinimą galėdami padėti kitiems.

Vertinga investicija į mokytojus

Kiekvienais metais rajone išrenkami trys geriausi rajono mokytojai. Piniginė premija gerai, bet gal prasmingiau būtų, kad ir 10 dienų kruizas dviem po Viduržemio jūrą. Kodėl mokytojams tokių kelionių ypač reikia? Neblogai būtų ir kitiems, bet pradėkime nuo mokytojų. Emigrantai grįžta su vaikais, didžiulis pasikeitimas vaikui. Mano pažįstamos anūkas mokėsi Lietuvoje, po to Airijoje, ir šeima turi planų grįžti. Vaikas nė už ką nenori grįžti į mūsų mokyklą, nes Lietuvoje buvo laikomas beviltišku. Taigi viena šeima dar negrįš. Aišku, kruizas sistemos nepakeis, tačiau pripažinimas mokytojams irgi reikalingas. Turiu pagrindo manyti, kad mokytojas yra neeilinė profesija. Perteikti žinias, išlaikyti vaikų dėmesį 45 minutes ir pasiekti rezultatų yra didelis iššūkis. Puikus mokytojas vertas didelių investicijų. Anglijoje į geriausias mokyklas nevengiama priimti mokytojų, kitų profesijų atstovų. Mums artimas asmuo kelerius metus dirbo finansų rinkoje. Įtemptas darbas, trūko moralinio pasitenkinimo – ir jau dešimt metų dirba mokykloje. Tuo pačiu kitų specialybių mokytojai įneša gaivesnio vėjo.

Ko gero, skaitant visa tai kelia šypseną. Tačiau visiškai įmanoma.

Pabaigai: sakykime, Gargždai pagaliau išgarsėja visoje Lietuvoje, iš kitų rajonų vyksta delegacijos susipažinti su pasiekimais, pamato, kiek daug įspūdingų vietų aplink, suklesti turizmas, nedarbas sumažėja, apie nestandartinius sprendimus sužino investuotojai ir įkuria čia įmones. Moka didesnius atlyginimus. Sužino Ted Talks ir pakviečia papasakoti apie pasiekimus per Ted Talks konferenciją.

Galima pabandyti? Manau, tik nestandartinis požiūris gali atnešti rezultatų.

Miglė HOLLIDAY

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių