Jaunojo režisieriaus darbuose – drastiškų sprendimų žaismas

Jaunojo režisieriaus darbuose – drastiškų  sprendimų žaismas

Gargždiškis, Vilniuje kino režisūrą studijuojantis Vilius Lukošius nesureikšmina kūrybinių apdovanojimų. Nestandartiškai mąstantis jaunuolis prisipažįsta, jog labiausiai mėgsta kurti apie tai, kas vyksta žmonių realybėje. Pasak jo, medijos jau seniai simuliuoja gyvenimą. Tad su Viliumi nuoširdžiai ir įdomiai kalbamės apie jo kūrybinius išbandymus ir ateities svajones.

Menas atskleisti emocijas

– Kaip pasirinkai režisūrą?

– Maniau, kad norėsiu studijuoti aktorinį. Anksčiau buvau filmavęs Gargždų „Bangos“ rungtynes, vaidinau spektak­liuose. Keletą kartų teko pažiūrėti JAV režisieriaus K. Tarantino filmus, tuomet supratau, kad kine galima žaisti panašiai kaip teatre – užfiksuotoje realybėje kalba aktoriai. Jis turi savitą pasaulį, taisykles, naudoja kontrastuojančias emocijas, pavyzdžiui, pradedama juoktis iš to, kas yra liūdna. Dabar suvokiu, kad menas yra taikliai pateikti tai, ką mes išgyvename kiekvieną dieną. Tačiau kūryboje atskleidžiu tai, kas man skauda, yra įdomu ar linksma.

– Kaip susidomėjai aktoryste?

– Labai juokinga istorija vyko 11-oje klasėje. Su draugu po pamokų planavome susitikti netoli „Vaivorykštės“ gimnazijos prezidentūros. Jis nubėgo iki teatro mokytojos Rasos Rusteikienės. Mane kartu pakvietė, nors spyriojausi, bet sutikau užeiti. Ir prikalbino – dėl to nė kiek nesigailiu. Pradėjęs vaidinti spektakliuose suvokiau, jog man patinka bendravimas su žiūrovais. Iki šiol manau, kad tai žaidimas tarp kūrybos ir individo, nes savo idėjas, mintis perkeli į bendras taisykles. Būna, kad pavyksta, bet ne visada.

– Kas tada, jei idėja tinkamai nesuveikia?

– Tai pasitaiko vis rečiau. Jau dabar montuodamas jaučiu, ar filmas yra vykęs. Sakoma, kad visi keliai veda į Romą, o čia visi keliai nukreipia į režisierių aikštelėje, nes jis nusprendžia, kaip viskas atrodys. Privalai viskam turėti atsakymus, todėl kartais suveikia intuicija, negalima prarasti asmeninio statuso, kadangi esi komandos vedlys. Dažnai svarbiausios yra smulkmenos.

– Socialinėse erdvėse gana sunku rasti Tavo filmų. Kodėl?

– Per daug neviešinu savo kūrybos. Kaip kūrėjas niekada iki galo nebūni patenkintas galutiniu darbu. Esu numatęs, jog visa tai išeina į viešumą tik tada, kai filmai yra rodomi specialiuose festivaliuose, kadangi jie negali būti niekur rodyti. „Plikoji akis“ – visuomenė – nemato daugelio dalykų, dėl kurių dirbi. Jie ateina tiesiog ko nors pasiimti – pažiūrėti, pasijuokti, paverkti. Šiuo metu man svarbiausi techniniai dalykai.

Impulsyvūs pavadinimai

– Kokios temos jungia Tavo kūrinius?

– Kol kas konkrečios tematikos neišskiriu. „Saliarkoje“ labai norėjau pasisakyti apie politiką, nes patiko nesąmonės apie seimūnus-vagis, paprastus žmones, teisuolius komentatorius, geriančius alų ir žiūrinčius televizorių. Filmas apie tai, kai iš tokio teisuolio yra pavagiamas benzinas. Tačiau labiausiai mėgstu kurti apie tai, kas vyksta žmonių realybėje. Medijos jau seniai simuliuoja gyvenimą. Nesistengiu kritikuoti technologinės idėjos, tačiau kartais atsiranda ir kuriozinių situacijų. Šiais laikais net renkami specialūs gerumo balai Kinijoje, todėl tai įkvėpė mane sukurti naują pjesę.

– Kiek kainuoja sukurti filmą?

– Labai dažnai ieškome finansuotojų, todėl reikia kurti savo prestižinį vardą. Akademijoje, kai įgysime bakalauro išsilavinimą, gausime keletą tūkstančių, tačiau tai smulkmena. „Špesarto smuk­lė“ kainavo 3 000 Eur, tačiau daug ką gavome su nuolaidomis. Be jų kainuotų daugiau nei 10 000 Eur.

– Vienas pavadinimas yra tiesiog skaičiai – 838. Ką tai reiškia?

– Jo kilmė gana juokinga. Klaipėdoje dirbtuvėse filmavome scenas, tai su komanda vaikščiojome mieste ir daužėme „kriaušes“, o to vakaro rekordas buvo minėti skaičiai. Du susipykę komandos nariai nusprendė viską taikiai išspręsti išbandydami jėgas, tačiau ir jie abu gavo tokius pačius rezultatus – 838. Nors filmas apie vienatvę ir atskirtį, tačiau nesinorėjo jo tiesmukai pavadinti. Aš nekuriu filmų apie tai, kaip jaučiuosi, tiesiog norėjau išbandyti kitokią techninę sritį ir naują komunikacijos pusę.

Tamsos ir šviesos kontrastas

– Koks jausmas visuomenei parodyti kūrinį?

– Tai – smagiausias momentas. Fiziškai jų nelieti, bet tai vyksta psichologiškai. Jei pateiki savo pokštą, žmonės reaguoja tinkamai, tai suteikia man džiaugsmą. Tai padaryti yra be galo sunku. Išmokti spaudinėti mygtukus žmoguje gali tik žymūs režisieriai, tačiau to siekiu ir aš, iki šiol dar mokausi. Būna, kad mygtukas ne taip suveikia, tačiau smagu testuoti ir bandyti. Žinau, kad šitaip galiu atiduoti dalelę savęs.

– Tavo filmuose vyrauja tamsa. Kodėl?

– Pats pastebėjau, kad 90 proc. mano filmų yra nufilmuoti naktį. Manau, kad tokiu metu vyksta įdomiausi dalykai, gyvenimas „išeina“ iš normų – į save mažiau atkreipi dėmesį, o būtent dieną šviesa tarsi sukuria rėmus, kaip elgtis, būti, gyventi. Tamsa suteikia savotiškos spalvos, nors matome tik blankius atspalvius. Tuo metu esame su savimi.

– Kokių laimėjimų esi pelnęs?

– Esu gavęs apdovanojimą kino festivalyje „Šoblė“ už įsimintiniausią sukurtą personažą, kaip komanda – už garso takelį. Buvau apdovanotas dar keliuose konkursuose, tačiau to nesureikšminu.

– Ką veiksi po studijų?

– Norėčiau rinktis magistrą užsienyje. Svajoju pasimokyti filosofijos ar net istorijos. Labai dažnai mėgstu domėtis keliomis sritimis po truputį, tai suteikia platesnį kiekį skirtingų žinių. Žinoma, norėčiau sukurti ir ilgametražį filmą, tačiau gyvenu dabartimi ir nesvajoju, kas bus po 10-ies metų. Svarbiausia nešvaistyti laiko.

Kalbėjosi Robertas MACIUS

Asmeninio albumo nuotr.


Paieška

Naujienlaiškis

Žurnalisto pastabos

Tokia savaitė

Pirmąją pavasario mėnesio savaitę Lietuvoje…

Plačiau »

Vilija BUTKUVIENĖ

Bendraukite su mumis Facebook

Savaitės klausimas

Ar labiau tvarkotės namus prieš Velykas?