Jaunimui – moralai, sau – jokios kritikos
Kartais tenka pasinaudoti viešuoju transportu ir kai ką įdomaus pastebėti. Manau, ir jūs turėtumėte, ką papasakoti.
Neseniai važiavau iš Klaipėdos mikroautobusu į Gargždus. Keleivių buvo nemažai. Beveik paskutinės įlipo dvi besišnekučiuodamos moksleivės. Nuėjusios į autobuso galą kitiems keleiviams perdavė saują monetų. Jas perskaičiavęs vairuotojas įsakmiai kreipėsi į merginas, klausdamas, kiek kainuoja bilietas. Šios sutriko. Prisipažinsiu, aš irgi pirmiausia padaviau 1,30 Eur, tik paskui vairuotojo paklausiau, ar kaina nepasikeitė. Tada pridėjau 10 centų. (Kiek bilietas kainuoja, autobuse neparašyta.) Vairuotojas dar kartą merginų garsiai paklausė, kiek centų davė. Šios bandė aiškintis, kad tiek, kiek kainuoja bilietas. Tuoj atsirado pensinio amžiaus „teisėjas“: „Tas jaunimas tuoj ir nori apgauti.“ Suprask, kad šiuolaikinis jaunimas blogas. Gaila, kad šio vyriškio nebuvo miesto autobuse, kuriame stebėjau tokią situaciją. Autobuse jaunuolis pakilo iš vietos ir ją užleido gerokai per 70 metų perkopusiam vyriškiui. Šis maloniai padėkojo ir neskubėjo sėstis, sakė, kad nepavargęs, o ir ne toks senas. Abu liko stovėti draugiškai šypsodamiesi.
Yra mandagaus ir nemandagaus jaunimo, kaip ir suaugusiųjų. Nei nuo profesijos, nei nuo amžiaus nepriklauso, pavyzdžiui, įstatymų ar taisyklių paisymas. Tas pats pasipiktinęs moksleivėmis vairuotojas, atrodo, nepapiktino joms moralizavusio vyriškio. O buvo dėl ko: visai netoli Gargždų, artėdamas prie šviesoforo, vairuotojas kirto ištisinę liniją. Tai ne pirmas kartas, kai mikroautobusų vairuotojai lekia sankryžos link lyg akis išdegę, kad spėtų ją pervažiuoti degant žaliam šviesoforo signalui. Ir kaip tyčia prieš pat nosį įsižiebia raudonas. Tada „ant stabdžių“, o keleiviai vos ne nosimis į sėdynių atlošus. Negirdėjau keleivių burbėjimo. Tokiam elgesiui kažkodėl esame pakantūs. Neišgirdau ir vairuotojo „atsiprašau“.
Nijolė KERUTIENĖ
