Išsipildžiusi Gargždų parapijos choro svajonė

Gargždų Šv. arkangelo Mykolo parapijos sumos choras prie Lietuvos baroko perlo – Šv. Petro ir Povilo bažnyčios, įtrauktos į dešimtuką gražiausių pasaulio bažnyčių.

Gargždų Šv. arkangelo Mykolo parapijos sumos choras giedojo beveik 40 Lietuvos bažnyčių, kai kuriose – ne po vieną kartą. Tačiau Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje ir svarbiausioje, iškiliausioje sostinės šventovėje – Vilniaus arkikatedroje bazilikoje, stovinčioje Gedimino kalno papėdėje, Katedros aikštėje, giedoti iki šiol neteko. Minimose šventovėse lankėmės tik kaip turistai, gėrėjomės jų grožiu, sakralinio meno lobiais ir, ne paslaptis, puoselėjome viltį kada nors pakilti ant jų chorų pakylos.

Giesmė baroko perle

Šiemet mūsų svajonė tapo tikrove. Štai mes prie Lietuvos baroko perlo – Šv. Petro ir Povilo bažnyčios, įtrauktos į dešimtuką gražiausių pasaulio bažnyčių. Turime galimybę ir atsakomybę čia melstis – giedoti. Skaitome daugeliui žinomą užrašą ant šventovės fasado: Regina Pacis, funda nos in pace (Taikos Karaliene, saugok mus taikoje). Skaitome kaip maldą: dabar mums labai reikia dvasinės ramybės ir Kūrėjo palaikymo. Tik pakilę ant chorų patenkame šventovės vargonininko Vitoldo Veiknio globon: jis supažindina mūsų maestro Petrą su instrumentu ir pataria prieš sumą pagiedoti kelias giesmes. Pats tuo metu nusileidžia į centrinę navą paklausyti. Po kurio laiko grįžta šypsodamasis – girdisi gerai, mikrofonų nereikia. Mūsų repertuare vyravo sakralinės klasikos kūriniai, atliepiamąsias psalmes prie altoriaus giedojo choro solistė Rita Dirgėlaitė. Šv. Mišias aukojo jaunas kunigas Gabrielius Satkauskas. Po jų, maloniai mums padėkojęs, mus palaimino klebonas Voicechas Gorlickis (Wojciech Gorlicki). Jaunasis kunigas mus dar paglobojo ir po pamaldų trumpos ekskursijos po šventovę metu. Ekskursijos gidą Donatą Surevičių, jauną energingą zakristijoną, pažinom kaip išskirtinį šventovės istorijos, architektūros ir joje esančio sakralinio meno žinovą.

Dėkingi dosniam fundatoriui

Padavimas byloja, kad bažnyčia pastatyta senovės lietuvių meilės deivės Mildos šventyklos vietoje. Už Antakalnio šventovės atsiradimą turime būti dėkingi dosniam fundatoriui Mykolui Kazimierui Pacui – LDK etmonui ir Vilniaus vaivadai. Bažnyčia išsiskiria ne ypatinga architektūra, o ypatinga vidaus puošyba, užburiančia bažnyčios vidaus kompozicija. Čia tūkstančiai tobulų lipdinių, žavinčių savo įvairove, meniniu meistriškumu ir religinės minties gilumu. Ir viskas tartum juda, groja, žėri, žvilga Petro laivas. Okupantams atėmus iš katalikų Vilniaus Katedrą į šią bažnyčią buvo perkelti šv. Kazimiero palaikai, išbuvę čia iki 1989 m. kovo 4 d., kai vėl buvo iškilmingai sugrąžinti į Katedrą. Dėkojame mielam zakristijonui Donatui ir paliekame šventovę.

Misija – lietuvybės idėjos

Kitas mūsų lankymo objektas – Vileišių rūmų ansamblis – čia netoliese, tad einame pėstute. Ant rūmų laiptų mus pasitinka gidės pareigą atliksianti mūsų tautos šviesuolė, žurnalistė, etnologė, tautosakininkė Gražina Kadžytė. Ji dirba šiuose rūmuose – Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, Tautosakos archyvo skyriuje. Šiek tiek pasivaikštome po rūmų teritoriją, pasiklausome ansamblio atsiradimo istorijos, jo paskirties. Neobarokinio stiliaus rūmų ansamblis Vilniuje pastatytas 1904–1906 m. Petro Vileišio užsakymu. Ansamblis susideda iš rūmų, gyvenamojo namo prie gatvės, ūkinio pastato ir tvoros su vartais. Tokių rezidencijų XX a. pradžios Vilniuje daugiau nebuvo pastatyta. P. Vileišis turtus užgyveno carinėje Rusijoje. Grįžęs į Lietuvą, juos paskyrė (kaip liudija Jo biografija) tautiškumui gaivinti ir puoselėti. Rūmų viduje pabuvojome bibliotekoje ir svetainėje, pastarojoje klausėmės pasakojimo apie Vileišių šeimą, Joną Basanavičių, Kymantaitę-Čiurlionienę. Dar pasigrožėjome koklių krosnimis, rankų darbo sietynu. Ponia Gražina savo pasakojimą apibendrino taip: „Čia įsikūręs institutas savo misija nelabai ir skiriasi nuo Petro Vileišio anuomet puoselėtų lietuvybės idėjų.“ Linkime ir skaitytojams, būnant sostinėje, ten apsilankyti.

Susėdę į turistinį autobusą, vykstame į apžvalginę ekskursiją po sostinę. Gidė Birutė per pusantros valandos mums parodo ir papasakoja apie istorinį ir šiuolaikinį Vilnių. Gėrimės senąja architektūra, puikiai restauruotais pastatais, išgirstame, kas juose buvo ir kas dabar įsikūrę. Naujais stiklo-betono statiniais gidė nesižavi, tik pasako, kad, jos nuomone, jie neilgalaikiai, o butai juose eiliniam žmogui neįkandami, todėl nemaža jų stovi kol kas tušti.

Persėdę į savo autobusą, atvykstame į Katedros aikštę, prie Vilniaus arkivyskupijos Šv. Stanislovo ir Šv. Vladislovo arkikatedros bazilikos. Giedosime čia vakarinėse pamaldose. Na, kaip sakoma pagal krikščioniškąją tradiciją, su Dievo padėjimu… Mus pasitiko vargoninikė Agnė Petruškevičiūtė. Laukė nedidelis išbandymas: vargonai čia sumontuoti taip, kad vargonininkas prie jų atsisėdęs atsiduria nugara į choristus. Dėl tos priežasties mūsų choro vadovas šį kartą buvo tik dirigentas, akompanavo vargonininkė Agnė. Jaudulį, regis, suvaldėme per trumputę repeticiją nedaug likus iki pamaldų, ir per šv. Mišias padarėme, ką galėjome. Repertuaras nebuvo lengvas. Išsipildė ilgametė svajonė. Baigėsi ir šio sekmadienio maestro Petro Katauskio sudaryta ilga programa, už kurią esame jam dėkingi.

Lietuvoje yra 8 bazilikos. (Bazilika – tai Popiežiaus suteikiamos aukščiausios kategorijos bažnyčia (Bazilika minor)

1. Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedra bazilika (titulas suteiktas 1921 m.)

2. Vilniaus Šv. Stanislovo ir šv. Vladislovo arkikatedra bazilika (1922 m.).

3. Žemaičių Kalvarijos Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bazilika (1988 m.).

4. Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Gimimo bazilika (1990 m.).

5. Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo bazilika (1992 m.).

6. Krekenavos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bazilika (2009 m.)

7. Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilika (2015 m.)

8. Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bazilika. Gargždų Šv. arkangelo Mykolo parapijos sumos choras šiose šventovėse giedojo.

Visi esame Bažnyčios valtyje, nuolat trokšdami šauktis Dievo, būti ištvermingi išmėginimuose įsikibti į Kristų Jėzų kaip į mūsų vilties objektą.

(Popiežius Pranciškus)

Danutė PAŠKAUSKAITĖ

Alfonso RAUKČIO nuotr.