Išplitusi neigimo liga
Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis, lietuviai yra daugiausia alkoholio pasaulyje vartojanti tauta – 16 litrų grynojo alkoholio per metus. Tai yra daugiau nei 100 gramų gryno alkoholio kasdien kiekvienam vyresniam nei 15 m. asmeniui. Tačiau iš visų kerčių – laisvės mitingų prie Seimo, diskusijų televizijose, tarpusavio pokalbiuose, politikų pasisakymuose, alkoholio pramonės lobistų komentaruose skamba, jog tai neįtikėtini skaičiai.
Galbūt statistika klysta. Ir tikriausiai paklaida yra. Na, gerai, pamažinkime tuos skaičius 10 ar net 20 procentų – vis tiek daug. Nesu nei šventeiviškumo šalininkė, nei absoliučios blaivybės propaguotoja, tačiau kai kurie akivaizdūs dalykai visgi yra sukrečiantys. Praėjusią savaitę kartu su „Bangos“ korespondente aplankiau kelias kaimo parduotuves. Kol 10–15 min. kalbėdavomės su pardavėjomis, 5–6 pirkėjai pirkdavo bent po butelį alaus, o kai kurių kaimų parduotuvėse – kiekvienas pirkėjas! Dalis pakalbintųjų mušėsi į krūtinę, kad degtinę geria tik per šventes, tačiau nuo jų trenkė toks tvaikas, kad kyla įtarimas, jog jiems šventė yra kasdienybė.
Trumpesnis alkoholinių gėrimų pardavimo laikas, minimalaus pirkėjų amžiaus didinimas, aiškus atskyrimas, kas yra laikoma alkoholio reklama, ir jos draudimas – tokios kompleksinės priemonės, skirtos alkoholio vartojimo ir žalos mažinimui, siūlomos pirmą kartą nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Tačiau viešojoje erdvėje šioms priemonėms neplojama katučių, tai įvardijama kaip valdžios despotizmas: esą tie, kurie gėrė, gers ir toliau, o laisviems žmonėms kontrolė nereikalinga.
„Girtuoklystė yra siaubinga“, – tvirtino mums aktualios temos pašnekovai, kai lankėmės kaimo parduotuvėse. Tačiau paklausti, ką gi reikėtų daryti, ką Vyriausybė su savo draudimais dabar daro ne taip – saliamoniškų atsakymų ir patarimų beveik niekas neturėjo. Kas minėjo bedarbystę, kas emigraciją, kas mažus atlyginimus – esą žmonės iš nevilties alkoholyje skandinasi. Betgi yra šalių, žymiai skurdžiau gyvenančių negu mes, bet kažkodėl jos pasaulyje negarsėja kaip daugiausia išgeriančios. Ogi mes pirmaujame!?
12 Lietuvos savivaldybių yra uždraudusios alkoholio vartojimą viešuose renginiuose. Paminėtas Kuršėnų pavyzdys, kur renginyje be svaigalų pirmą kartą susirinko šeimos su mažamečiais vaikais, o vėliau tai tapo kultūros sklaidos ir šeimų susibūrimo vieta. Tačiau siekiant pakeisti žmonių mąstyseną, juos pritraukti į renginius be svaigiųjų gėrimų, misija yra nelengva. Tą pokalbyje su „Bangos“ korespondentais patvirtino Dovilų seniūnijos seniūnė Nijolė Ilginienė. Ir seniūnija, ir Dovilų etninės kultūros centras jau kelerius metus į miestelio šventes nebeįsileidžia alaus pardavėjų. Toks žingsnis, deja, nesulaukė visuotinio žmonių palaikymo: visur šventės kaip šventės, o čia kokia gi šventė be alaus kvortos?! Doviliškių partneriai punskiečiai savo šventėse alaus dar neišgujo, tačiau jo pardavėjai prekiauti gali tik nuošalėje, o mūsuose įprasta, kad jų palapinės plaikstosi scenos prieangiuose. Geriausios vietos su suolais ir stalais, apkrautais alaus bokalais, o kur ne kur dar ir atsineštais degtinės buteliais – pirmutinėse eilėse. Esą pagarba rėmėjams! Apkvaitusią minią žymiai lengviau pralinksminti ir trečiarūšiams atlikėjams, o pabandyk išjudinti blaivius? Reikia daugiau kūrybiškumo, turiningesnės programos. Iš tiesų, kai laikraštyje norime pailiustruoti kokią nors masinę šventę, ypač vakarinę jos dalį, tai iš kelių šimtų kadrų randame vos kelias nuotraukas, kuriose nebūtų išorinės alkoholio reklamos arba minioje įsiterpusių ir strapaliojančių įkaušusių žmogelių su alaus ar sidro skardinėmis rankose.
„Ne veltui alkoholizmas turi ir dar vieną pavadinimą – neigimo liga. Neigiu tai, kas taip akivaizdu“, – apie lietuvių gėrimo priežastis LRT laidoje kalbėjo psichiatrė V. Andrejauskienė. Tad labai aišku: kol ne tik atskiri žmonės, bet ir mūsų šalies visuomenė sirgs neigimo liga – kovos su alkoholiu rezultatai išliks menki.
