Išdegintu žvilgsniu į gimtąją Miniją
Kada paskutinį kartą buvote Gargždų parke, kada vaikščiojote palei Miniją, kurios pakrantes kaip ir parką ne sykį tvarkė miesto bendruomenės pakviesti aktyvūs gargždiškiai? Idealios vietos ramiems pasivaikščiojimams, važinėjimuisi dviračiais, riedučiais, pasisėdėjimui prie upės, maudynėms, tiesa?
Ketvirtadienio vakare prie Minijos, kur senokai įrengti suoleliai, šiukšlinės, atrodė taip, lyg būtų prasiautęs viesulas. Po pievą ir krūmus išnešiotos traškučių, sausainių ir kitokios pakuotės, plastikiniai buteliai ir stiklinės, vienkartiniai indai, maisto likučiai. Kad čia mėgstama ne tik užkandžiauti, bet ir pavalgyti, akivaizdu. Ir ne tik sultys ar kava čia gurkšnojamos. Tuo teko įsitikinti savo akimis. Šiukšles turbūt teks kuopti seniūnijos atsiųstiems darbininkams, juk tie, kurie jas „pasėjo“, tikrai neateis susirinkti. Todėl manau, kad šį savaitgalį svečių prie Minijos Gargžduose geriau nesivesti. Tačiau ir po parką nepatarčiau visais takais vaikštinėti. Jei vis dėlto ryžtumėtės parodyti Minijos slėnio panoramą, kuri bene geriausiai atsiveria nuo stačių laiptų į slėnį, tegul iš tos vietos jūsų svečiai eina atatupsti, nes jei apsisuks… Ko ten baidytis, klausiate, juk vieta ypatinga, net suoliukas prisėsti yra (beje, tokių daug įvairiose parko vietose visų patogumui). Atsigręžę jie pamatytų stendą, pasakojantį mūsų miesto istoriją, ir susidurtų su šiemet Gargždų garbės piliečiu paskelbto kunigo, poeto Mykolo Vaitkaus liūdnu žvilgsniu. Išdegintu žvilgsniu į gimtąją Miniją, kuriai skyrė savo pirmąjį eilėraštį.
Šiukšles galima surinkti, stendą galima pakeisti, tik kas pakeis mąstymą? Mes – barbarai? Noriu paklausti to, kuris bedė degančią cigaretę į M. Vaitkaus nuotrauką stende: ar su savo tėvų atvaizdais irgi taip pasielgtum? Tu save vadini žmogum?
Nora ŠEPUTYTĖ
Aut. nuotr.
