Iš „padorių“ šeimų

„Kiekvienai kartai atrodo, kad ji paskutinė, o kitos tiesiog apgailėtinos, bet mes visada esam truputį savo tėvai“, – tai frazė iš dainos „Vaikinai iš padorių šeimų“, kuri eteryje nuskambėjo aną savaitę. Tai daina apie amžiną kartų konfliktą. Ji sukurta neatsižvelgiant į dabartines politines aktualijas, bet kai ją išgirdau, man toptelėjo mintis: juk dainuojama visiškai apie tai, ką dabar stebiu viešojoje erdvėje ir ta stebėsena sukelia nemalonų jausmą.

Tikrai nuoširdžiai vengiau šios temos, bet kuo labiau nuo jos bėgau, tuo labiau ji užimdavo mano mintis – Vaiko teisių apsaugos įstatymas. Tiesiog vieną dieną po žiniasklaidos reportažų iš krepšinio ekspertų beveik visi tapo vaikų auginimo ir priežiūros ekspertais, nes „žinovo regalijos“ esą priklauso vien todėl, kad augino vaiką. „Nes mes padori šeima, vaikus auklėti mokame ir nereikia čia mums jokių vaiko teisių apsaugos tarnybų, kad aiškintų, kaip auginti man savo vaiką. O kaip sudrausmint vaiką, jeigu jis neklauso? Aš dar ne tiek nuo savo tėvo lupti gavau. Ir ką? Ar ne žmogum užaugau? AR NE ŽMOGUM?“ – kumščius sugniaužęs akimis žaibus svaidydamas rėkia eilinis neeilinio mitingo dalyvis. Nemeluosiu – man baisiausi ir kartu juokingiausi yra tie, kurie nuoširdžiai tiki sąmokslo teorijomis apie tarnybų pagrobtus, parduotus ir į užsienį išvežtus vaikus. Iš internete klaidžiojančių netikrų naujienų puslapių išsitraukia melagingą statistikos lentelę, kurioje nurodomas „atimtų“ vaikų skaičius. Pagal tokią lentelę sudauginus skaičius iš mėnesių ir metų jau dabar visi Lietuvos vaikai turėtų būti atimti, o darželiai tušti. Tokių „žinių“ platintojų yra ne vienas, savo piktais, net agresyviais komentarais jie yra užvertę visus feisbuko kampus. Tikslas – visuomenės destrukcija? Žmonės blaškosi, kuo dabar tikėti. Sistema? Nusistačiusiais prieš? Šaltu protu ar karštomis mamos ašaromis televizijos ekrane? Kuo tikėti? Aš tikrai jums nepasakysiu, kuo tikėti. Įtariu, turite jau susidarę nuomonę ir susitikę prie artėjančių švenčių stalo su savo giminėmis drąsiai ir garsiai pasakykite ją prie stalo. Tik nesusipykite.

Deja, daug žmonių yra suklaidinti žiniasklaidoje sumaniai išpūstais burbulais, kai iš kelių specialistų nekompetencijos, neapgalvotų veiksmų viešumoje sukeliama isterija. Galvokime savo galva: tiesiog apsidairykime artimiausioje aplinkoje: kuriam iš jūsų giminių, artimųjų, draugų yra atėmę vaiką vien todėl, kad jie garsiai rėkė, kai jų vaikas spardėsi ar voliojosi po prekybos centro lentynomis? Garantuoju, jog nė vieno tokio atvejo jūs nežinosite. Nes tokių paprasčiausiai nėra.

Nežiūrėkite kraugeriškai nusiteikę į vaiko teisių apsaugos ar socialinės tarnybos darbuotojus lyg jie tyčia per pirmadieninį pasitarimą susidarytų sąrašą, esą iš kurio apverkto sodžiaus išsivežti vaikus. Man, Vilniaus universitete, dar kokiais 2013 m. per šeimos politikos paskaitas buvo įkalta į galvą, kad vaiko paėmimas iš šeimos yra tik kraštutinė priemonė. Ir tokia sankcija taikoma tik tada, kai išbandyti visi teisėti ir galimi būdai pakeisti šeimoje situaciją. Tiesa yra ta, kad dažnai pakeisti tą situaciją nepavyksta ir dažnai tokiose „padoriose“ šeimose vaikai yra ne tik fiziškai skriaudžiami, bet ir psichologiškai engiami, o dar net ir lytiškai išnaudojami. Visa tai vyksta su tyliu kaimynų, giminių pritarimu, kurie gi neliudys vaiko teisių atstovams, nes gi negražu būti „skundiku“. O kai jau kokią keturiolikmetę aštuntą nėštumo mėnesį iš „padorių tėvų“ irštvos išveš į Krizių centrą, o tada „jautrių“ komentatorių bus į valias.

2016 m. pradžioje pasirinkau praktiką Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje. Nors Darbo partija tada jau buvo agonijoje, tačiau tuo metu ministeriavo šios partijos statytinė A. Pabedinskienė. Vėliau jokioje kitoje ministerijoje nemačiau tokios ministro arogancijos, sumišusios su nekompetencija. Ir būtent tada, kai atlikau praktiką, išgirdome sukrečiančią žinią, jog mama įmetė į šulinį savo vaiką. Kaip įprasta, žiniasklaida puolė ieškoti ministrės ir viceministrų, kad pakomentuotų tarnybų darbą. Komentaro nebuvo, nes visa tuometinė ministerijos „viršūnėlė“ išsislapstė. Buvo liepta sugalvoti, kur esą išvykę viceministrai. Taip politinio pasitikėjimo, aukštus postus užimantys pareigūnai gelbėjo savo kailį. Tą dieną akivaizdžiai susidūriau su aukštų politikų veidmainyste, norėjosi tik spirti jų kabinetų duris ir išrėžti, ką galvoju apie šitą apgailėtiną vadovybę. Žinoma, būdamas tik praktikantas, neišdrįsau to padaryti.

Šiandien neįsivaizduoju tokio scenarijaus minėtos ministerijos viduje. Nenoriu pataikauti ar girti dabartinės ministerijos vadovybės, bet žinau, kad jos branduolį sudaro jaunosios kartos atstovai, jautrūs ir neabejingi žmonės. Kažkas jiems nesiseka, žiniasklaida jų negiria. Bet ne iš televizijos ekranų, o iš veiklos žinodamas, kaip jie dirba, tikiu jų parengtomis naujausiomis minėto įstatymo pataisomis. Tikiu ir geros valios visuomene, kuri pagaliau susivoks, kas gali slypėti po „padorių“ tėvų kauke.

Vytautas BUTKUS

Gargždiškis, Vilniaus universiteto magistrantas


Paieška

Naujienlaiškis

Žurnalisto pastabos

Paranoja dėl valdžios

Šią savaitę premjeras Saulius Skvernelis rėžė, jog egzistuoja slaptas šios valdžios nuvertimo planas, kuriame didžiąją dalį veiksmų turėjo atlikti konservatoriai,…

Plačiau »

Agnė ADOMAITĖ

Bendraukite su mumis Facebook

Savaitės klausimas

Ar puošite namuose gyvą eglutę?