Iniciatyvos
Vingio parke – naujos praeitį simbolizuojančios skulptūros
Priekulės miesto gimtadienio išvakarėse savaitę trukusioje kūrybinėje medžio drožėjų stovykloje tautodailininkai išskaptavo 7 ąžuolines skulptūras. Jos atsistojo Vingio parke, prie pagrindinio tako, kur pernai pradėtos formuoti Priekulės šviesios istorijos praeities simbolių aikštelės. Tai praėjusiais metais pradėto projekto „Priekulė 465“, kurį finansavo Savivaldybė, senajam parkui pagyvinti simbolinėmis skulptūromis tęsinys.
Penktadienį tautodailininkų stovykla uždaryta, o jų kūriniai atsistojo į savo vietas – Spaustuvininko ir Malūnininko aikšteles. Trečiosios, Vaikų aikštelės pradžia – sūpynės. Ateityje žadama projektą tęsti. Planuojama sukurti Aludariui, Teisininkui, Lukui Priekuliui skirtas aikšteles.
Priekulė garsėjo spaustuve
Priekulėje vėl buvo susirinkę medžio drožėjai – tautodailininkai iš įvairių šalies kampelių. Pernai jie išskaptavo skulptūras pirmosioms dviem istorinėms aikštelėms – literatūros klasikei I. Simonaitytei ir senosios Priekulės Mokytojui. Jos sustojo Vingio parke, prie pagrindinio tako, netoli I. Simonaitytės memorialinio muziejaus.
Šiemet elektrėniškė Vanda Umbrasienė su Linu Saladžiumi iš Vilkijos bei Artūru Zienka iš Alytaus ėmėsi kurti skulptūrų kompoziciją Malūnininko aikštelei.
Kretingiškis Raimundas Puškorius, vilkaviškietis Nauris Valuckas ir jurbarkietis Juozas Videika ąžuole atgaivino reikšmingą Spaustuvininko simbolį. Sūpynes Vaikų aikštelei sukūrė Antanas Lastauskas iš Kalvarijos.
Prieš pradėdami medyje įkūnyti idėjas, tautodailininkai konsultavosi su „gyvąja istorija“ – priekuliške rašytoja, kraštotyrininke Edita Barauskiene.
„Mums priminė, jog Priekulėje buvo spaustuvininkai J. F. Šrėderis ir J. Triaušys, kurie 1865-1918 metais išleido apie 260 knygų ir 9 periodinius leidinius lietuvių kalba. Ši spaustuvė buvusi viena iš didžiausių Mažojoje Lietuvoje, spausdinusių lietuviškus leidinius“, – kalbėjo tautodailininkas R. Puškorius.
Be to, J. F. Šrėderis, netoli Priekulės įkūręs namus beglobiams vaikams, rūpinosi jų ateitimi – mokė spaustuvininko amato. Štai kodėl vienoje skulptūroje – vaikų motyvas.
Malūnams vėjo užteko
Vanda Umbrasienė pasakojo apie dar vieną svarbią Priekulės praeities žymę – vėjo malūnus. Ji išsiaiškinusi, kad pastarųjų čia buvo gausu, nes vėjo čia netrūko. Kaip ir medžio drožėjų kūrybinės stovyklos metu.
Iš anksto sukūrusi eskizą, sumanymą sėkmingai įkūnijo medyje.
„Palikau ąžuolą tokį, koks buvo, išnaudojusi visas jo detales“, – aiškino tautodailininkė.
Medyje jaukiai įsitaisė malūnininkas kartu su nuolatiniais savo palydovais – geradariu aitvaru viršuje ir išdaigininku velniu apačioje, ant girnų. Vanda Umbrasienė džiaugėsi savo kūriniu.
Šypsojosi Artūro Zienkos išskaptuotas malūnininkas. Visos skulptūros nuotaikingos, bet skirtingo stiliaus. Juk ir autorių amžius skyrėsi, ir patirtis.
Sumanymas įkūnytas ąžuole
Šio projekto, kuriam Savivaldybė paskyrė 12 500 litų, iniciatorė ir rengėja Priekulės kultūros namų direktorė Alanta Zapalskienė patikslino, kad medžio skulptūrose norėta apibendrintai atskleisti tai, kuo praeityje garsėjo Priekulė. Dalis sumanymo jau įgyvendinta. Tačiau ji aiškino, jog dar trūksta Aludario aikštelės. „Štai ten, netoli Vingio parko, stovėjo alaus darykla, konkuravusi su Klaipėdos aludariais“, – pasakojo ji. Be to, dar reikia sukurti aikštelę seniūnui Lukui Priekuliui, gyvenusiam 16 amžiuje, kurio pavardė perėjo šiai gyvenvietei. Reikėtų ir Teisininko aikštelės, nes 18 amžiaus pabaigoje Priekulėje buvo įsteigtas teismas.
A.Zapalskienė planuoja, kad ateityje skulptūromis bus papildoma Vaikų aikštelė. „Žmonės lankosi Vingio parke – matyti iš paliktų žymių, – šyptelėjo Alanta. – Ir aš ateinu pažiūrėti Ievos Simonaitytės…“
Jai malonu, kad per metus prie skulptūrų beveik neprisilietė piktavaliai. Priekuliškiai mokosi pažinti grožį…
Kūrybinėje stovykloje dalyvavusius tautodailininkus aplankė rajono mero pavaduotoja Rūta Cirtautaitė. Grožėdamasi medžio skulptūromis ji negailėjo pagyrimų Priekulės seniūnui Valerijui Velkui ir kultūros namų direktorei Alantai Zapalskienei. Ir retoriškai paklausė: „O kada sukrus Gargždai?“
Virginija LAPIENĖ
