Iniciatyvos

Donoro krauju uždirbtas dviratis

Doviliškiui Arvydui Patlabiui, per penkerius metus 26 kartus dovanojusiam kraujo, šiemet įteiktas Sveikatos apsaugos ministerijos Garbės donoro pažymėjimas. Šis geradaris iš viso padovanojo beveik 12 litrų kraujo. Arvydas nesureikšmina savo geradarystės, bet įsitikinęs, kad pasaulis būtų nykus, jeigu visi galvotų apie atlyginimą. Nemokama donorė buvo jo mama, o dabar – sūnus.

Doviliškio kilnumas

A. Patlabys pirmą kartą nemokamai davė kraujo tarnaudamas tarybinėje armijoje. Tada jis vykdė įsakymą. Antrą kartą atėjo savanoriškai, bet abu atvejai niekur neužfiksuoti.

„Mano antra kraujo grupė su teigiamu rezusu – jo daugiausia reikia ligoniams“, – šyptelėjo donoras.

Po to prabėgo nemažai metų, kol Arvydas tapo nuolatiniu nemokamu kraujo donoru. Jis pasakojo, jog Gargžduose gyvenanti mama Janina Patlabienė, buvusi buhalterė, dabar pensininkė, per savo gyvenimą 25 kartus paaukojusi kraujo.

Arvydas prieš 5 metus tapo neatlygintinu donoru. Iš viso per 26 kartus jis padovanojęs beveik 12 litrų kraujo. Taigi išgelbėta ne viena gyvybė.

„Procedūros metu paima 450 gramų kraujo. Iš pradžių jausdavausi energingesnis, bet dabar jokių organizmo pokyčių nebejaučiu“, – sakė A. Patlabys, pridūręs, jog nemokamai duodančiųjų kraujo mažai sutikęs: dauguma kraujo duoda už 40 litų. Jis pasakojo, kad pažįstamų donorų neturintis. „Tiesa, esu sutikęs žmogų, kuris tapo donoru po to, kai jį išgelbėjo kitų kraujas. Mano šeimai, laimei, to neprireikė, bet aš duodu savanoriškai, iš idėjos, – šypsojosi Arvydas. – Juk reikia gyvenime padaryti kažką gražaus. Be to, koks nykus būtų pasaulis, jeigu visi galvotų apie atlyginimą.“

Jis kukliai prisipažino esąs už tiesą, skaidrumą. Šios dvasinės vertybės kadaise jam sutrukdė gauti darbą. Tačiau pastūmėjo altruistiniam žingsniui – dovanoti kraujo. „Planuoju užsiregistruoti kaulų čiulpų donoru, tačiau dėl organų donorystės neapsisprendžiu“, – prisipažino Arvydas.

Didžiuojasi prizais ir dovanomis

Doviliškis, už savo kraują negavęs nė lito, turi sukaupęs nemažą kolekciją įvairių prizų, dovanų, paženklintų lipdukais su dviem kraujo lašeliais. Pernai Arvydui, penkioliktąjį kartą paaukojusiam kraujo, padovanojo dviratį. „Galiu ir duodu“, – jis nesureikšmina savo geradarystės. Tačiau neslėpė, kad pasidžiaugia gautais prizais, dovanėlėmis, tai yra dėmesiu donorui.

„Pasigiriu, jog dviratį uždirbau krauju, – juokavo A. Patlabys. – Gaila, kad ant jo nėra lipdukų.“

Šiemet Arvydui, 25-ąjį kartą paaukojusiam kraujo, įteikė didžiulį skėtį, pažymėtą lipduku – dviem kraujo lašeliais, taip pat Sveikatos apsaugos ministerijos Garbės donoro pažymėjimą.

A. Patlabio šeimoje – du vaikai. Duktė Sandra mokosi Klaipėdoje, kolegijoje. Sūnus Nerijus, M. Romerio universiteto trečiakursis, džiaugdamasis tėvelio prizais, ir pats tapo nemokamu donoru. Pasak Arvydo, jis jau 10 kartų dovanojęs kraujo.

Išgelbėjo sūpynės

A. Patlabys, turintis techniko technologo diplomą, išmoko ir meistriškai suvirinimo darbus atlikti. Bankrutavus statybos įmonei, kurioje dirbo, jis pats susikūrė darbo vietą – pradėjo gaminti sodo baldus. „Viename seriale atsitiktinai pamatęs gražų stalą, panorau tokį pat pasidaryti sau. Po to pradėjau gaminti ir kitiems. Mano gaminami sodo baldai lengvi, kompaktiški“, – pasakojo A. Patlabys.

Šiemet pradėjo gaminti ir sūpynes, kurios jį išgelbėjusios nuo bankroto. „Porą metų sukau galvą, kaip jas sumeistrauti iš metalo ir medienos, – pasakojo doviliškis patentininkas. – Jos tvirtos, nepalyginti su prekybos centruose parduodamomis – girgždančiomis it žaislinėmis. Didžiausias sodo baldų ir sūpynių pirkimas – gegužės-birželio mėnesiais. Savo gaminiais jis prekiauja Rietavo turguje. Arvydas pasakojo, kad net vienas seimūnas du komplektus užsisakęs.

Taigi doviliškis, kurio žmona jau metai yra bedarbė, uždirba pragyvenimui. „Mums nereikia pašalpų ar nemokamo maisto paketų, – šypsojosi Arvydas. – Vaikai vasarą užsidirba patys, už mokslą nereikia mokėti. Mes užsiauginame daržovių. Tiesa, pasistačiau namą, bet vidaus įrangai nėra pinigų. Tačiau dėl to nė kiek neišgyvename – juk turime būstą“, – tebesišypsojo Arvydas. .

Virginija LAPIENĖ