Gražina Pranauskienė iš Australijos: „Tarybinių pasakų“ reikia visam pasauliui

– Gražina, kodėl dabar posūkis į prozą, ankstesnėje kūryboje gi buvome įpratę, kad Tau artima eiliuota lyrika?

– Beveik visi, turintys pašaukimą rašymui, pradeda nuo eilėraščių. Taip atsitiko ir man. Parašiusi poezijos knygas „Eukaliptų tyloj“ ir „Abu krantai“ bei išleidusi jas Lietuvoje, ėmiausi prozos. Mano manymu, eilės yra geras atospyris į daugiasluoksnį rašymą. Poetiškumas niekur nedingo, nes naujos knygos skaitytojai ras eiliuotų posmų, dainų žodžių, kurie praturtina apsakymų turinį ir įprasmina herojų jausmus.

Ne taip dažnai į „Bangą“ atskrieja laiškai iš už jūrų marių. Gražina Burokaitė-Pranauskienė, anksčiau Klaipėdos rajone devynerius metus dirbusi kultūros srityje, o dabar jau trisdešimt metų gyvenanti Australijoje, naujausia kūryba nepamiršta pasidalinti su savo jaunystės miestu.

Gražina atsakė į „Bangos“ klausimus apie anglų kalba išleistą savo naujausią apsakymų rinkinį „Soviet Fairytales“.

Pilietybės prašymą atmetė

– Kaip lietuviškai verti savo naujosios knygos „Soviet Fairytales“ pavadinimą: „Sovietų pasakos“ ar „Tarybinės pasakos“?

– Šiandieninėje Lietuvoje „Sovietų pasakos“ skamba teisingai, tačiau mano apsakymai kilo iš praeities gelmių, tad knygos pavadinimą „Soviet Fairytales“ verčiu „Tarybinės pasakos“. 1989 m., kai atvykau į Australiją, vietiniai lietuviai mane priėmė kaip žmogų iš Sovietų sąjungos. Jie negalėjo suvokti, kodėl savo tėvynę vadinu Tarybų sąjunga. „Tu neteisi, – įrodinėjo solidaus amžiaus tautietis. – Ten jūs visi sovietai.“ Gimusi ir gyvenusi Lietuvoje trisdešimt dvejus metus mandagiai aiškinau, jog žodis „sovietai“ yra pasiskolintas iš anglų kalbos soviet, pridedant lietuvišką galūnę ai. Vis tiek nepatikėjo!

– Knygos įžangoje rašai, kad pagaliau po kelių dešimt­mečių emigracijos jautiesi garbinga Australijos piliete. Kaip šis suvokimas galutinai susiformavo?

– Kiekvienas išeivis trokšta turėti tvirtą ryšį su tėvyne. Mano ryšys išplaukė nostalgiškomis eilėmis, nes nuolat brandinau mintį sugrįžti. Tačiau šių metų sausio mėnesį mano prašymas grąžinti prarastą Lietuvos pilietybę Prezidentūros buvo atmestas ir nebeliko noro kurti ateities planų. Juk knygas galiu rašyti ir be pilietybės, ir net Australijoje. Be to, rašydama angliškai galiu skleisti Lietuvos vardą visame pasaulyje.

Okupacinės santvarkos atspindys

– Apsakymuose stengiesi atskleisti paprastų žmonių gyvenimus sovietinėje visuomenėje. Ar ši tema vis dar įdomi pasauliui, kuris dabar itin dinamiškas, globalus?

– Mintis imtis apsakymų kilo prieš kelerius metus, kai dirbdama universitete pasakodavau apie savo gyvenimą kitokioje sistemoje: apie karinio parengimo pamokas, jų metu sėdėjimą su dujokaukėmis ir šaudymą iš kalašnikovo. Bendradarbiai klausėsi netekę žado, o kai kurie prisipažino dievinantys marksizmą-leninizmą bei pačią komunistinės visuomenės sąvoką. Todėl mane laikė ir tebelaiko egzotiška moterimi iš neįtikėtinos šalies. Manau, mano knygoje paskaitę apie KGB persekiojimus ir totalitarinio režimo pasekmes, pakeis savo nuomonę. Globalaus ir dinamiško pasaulio skaitytojams sunku įsivaizduoti, kaip turėjome būti sotūs komunizmo idealais. Apsakymo „Mano tarybinio paso“ veikėjai būtent sukurti tam, kad atskleistų, iki kokio lygio žmonės tikėjo šviesaus komunizmo rytojumi!

„Tarybinės pasakos“ – XX amžiaus gyvenimo okupacijos santvarkoje atspindys. Vagiliavimas, dokumentų padirbinėjimas išryškėja apsakyme „Padirbinėtojas“, melas tikrove pagrįstais įvykiais „Jurijuje Gagarine ir naujojoje žemėje“, persekiojimai, netekimas darbo dėl bendravimo su nepaklususiais režimui „Noriu būt kaip Simas“ (Simas Kudirka). Tai tik dalis temų, kurias atskleidžiu knygos puslapiuose.

Daugelis mano kartos žmonių užaugo be Lietuvos istorijos pagrindų. Be to, rusai slėpė, kaip 1940 m. per prievartą prijungė Pabaltijo šalis prie Tarybų sąjungos. Praeitis neužsimiršta, tuo labiau, kad dabar lietuvių kilmės australai ieško savo šaknų, susidurdami su praėjusio šimtmečio Lietuvos istorinių ir politinių įvykių pasekmėmis.

Gilesnio rašymo paslaptis

– Kai rašei pasakojimus, jie plaukė iš Tavo pačios patirties, bet ar dar naudojiesi kokia nors papildoma medžiaga?

– Rašyti iš širdies nesudėtinga, bet toks rašymas greitai išsisemia, nes tiesiog pritrūksta minčių. Taip ir aš anksčiau rašydavau, bet gyvenimo patirties ir ilgamečių mokslų Australijoje dėka pagaliau prisikasiau prie gilesnio rašymo paslapties. Pirmiausiai reikia pakloti staltiesę, o paskui dėti ant stalo valgį. Kai sužinai, kad staltiesę išsiuvinėjo močiutė, kuri 1944 m. buvo ištremta į Sibirą, ji įgauna visai kitokią prasmę! Apsigyvenusi Australijoje sužinojau, kad pokariu iš Vokietijos pabėgėlių stovyklų čia pateko apie dešimtis tūkstančių lietuvių. Domėjausi jų likimais, atlikau mokslinius tyrimus, apsigyniau garbės bakalauro bei magistrantūros disertacijas. Surinkta ir įsisavinta medžiaga „paklojo“ istorinį ir politinį pagrindą, ant kurio, kaip ant baltutėlės staltiesės, pradėjau „siuvinėti“ praeities įvykius. Pokalbių su pokariu Australijoje atsidūrusių tautiečių dėka čiupinėjau iš vokiečių lėktuvo sparno padarytą tarką ir po daugelio metų savininkei buvusios tarnaitės grąžintus gintaro karolius. Taip pernai gimė knyga „Lietuvybė Down Under: Maintaining Lithuanian National and Cultural Identity in Australia“.

Daug mokslinės medžiagos sukaupiau rašydama disertaciją, kurios dalimi tapo romanas apie 1986 m. Australijoje pas giminaitį apsigyvenusią lietuvę. Po šešerių metų sugrįžusi į Lietuvą ji neberanda to, ką paliko...

Pirmenybė – negurgiančiam pilvui

– Dabar net Lietuvoje (kurioje tebegyvena totalitarinio režimo liudininkų karta) jaunimui sunku įsivaizduoti tuščias parduotuvių lentynas, uždraustas Kalėdas ar knygas, plokšteles su „neteisinga“ muzika. Kai kurie vyresniosios kartos atstovai Lietuvoje dūsauja esą kaip buvę gerai tarybmečiu: darbas, socialinės garantijos. Turėdami laisvę žmonės pradeda ilgėtis nelaisvės – kodėl?

– Tarybiniais laikais stigo maisto produktų, bet stovėdavome ilgiausiose eilėse, kad nusipirktume naują knygą! Kalėdas vis tiek švęsdavome saugiame draugų būrelyje, kas būtent vyksta mano apsakyme „Kalėdos su draugais“. „Neteisingą“ muziką, sunkaus roko ir progresyvaus džiazo, irgi klausydavomės slapta, o jei nutverdavo viešame koncerte, bausdavo.

Šiandieniniam Lietuvos jaunimui keista, kad pakankamai neturėdami ką valgyti ir kuo apsirengti, pasipuošę gabių siuvėjų iš užsienietiškų žurnalų nukopijuotais rūbais, sėdėdavome perpildytose kavinėse. Jose aptarinėdavome įdomų spektaklį ar dvasingą koncertą. Iki šiol atmintyje išliko kokiais 1984 m. Gargždų kultūros namuose apsilankiusio rusų aktoriaus Vladimiro Korenevo sukeltas šurmulys. Jis atliko pagrindinį vaidmenį kino filme „Žmogus amfibija“. 1962 m. pastatytame filme vaidinęs pusiau žmogų, pusiau ryklį – jūros velnią – jis tapo nepaprastai populiarus! Tad nenuostabu, kad į Gargždų kultūros namus jo pasiklausyti susirinko daugybė žmonių. Tarybų sąjungoje, kurioje gyveno apie du šimtai devyniasdešimt trys milijonai žmonių, filmą matė milijonas piliečių!

1961 m. penkiolikos Tarybų sąjungos respublikų piliečiai žavėjosi kosmonautu Jurijum Gagarinu, kuris pirmasis pasaulyje nuskrido į kosmosą. Po metų pasirodęs minėtas filmas žmonių vaizduotę aitrino mintimi, kad tarybiniai piliečiai ateityje galės tapti ir paukščiais, ir amfibijomis. Apakinti moksliniais pasiekimais jie neturėjo laiko galvoti apie gurgiantį pilvą! Pirmąjį rusų kosmonautą supusi euforija pavaizduota mano knygos apsakyme „Jurijus Gagarinas ir naujoji žemė“. Būtent čia skaitytojai ras ir apie karinio parengimo pamokas, ir rusų generolo melą apie viliojantį persikėlimą į nuostabią naująją žemę, kuri, pasirodo, esanti ne Naujojoje Zelandijoje, o Karelijoje.

Darbu tarybinėje santvarkoje buvo aprūpinti visi, kaip ir socialinėmis garantijomis. Deja, priverstinė kolektyvizacija žmones išmokė vogti ir kyšininkauti, todėl beveik visi prigriebdavo daržovių iš kolūkių ar kanceliarinių prekių iš darboviečių. Ši tendencija išryškinta apsakymuose „Kalėdos su draugais“ ir „Padirbinėtojas“. Vyresnės kartos žmonės nesiilgi nelaisvės, nes daugelis net nežinojo, jog buvo užkariauti! Tie, kurie žinojo ar savo kailiu patyrė trėmimus, privalėjo apsispręsti, ar verta žygiuoti prieš srovę. Pasipriešinę būdavo kalinami ar ištremiami, kas būtent atsitinka ir mano herojams. Šiandieninėje Lietuvoje vyresnių kartų atstovai ilgisi to, ko nebėra, nes susivokti dabartiniuose pasikeitimuose, o ypač kompiuterinėje technologijoje, tampa vis sudėtingiau.

Vienybė sužydi šventėse

– Šiomis dienomis mes gyvename Baltijos kelio dvasia, vėl stojome į gyvąją grandinę: vieni išvažiavo į tą Lietuvos vietą, kur protestuodami prieš Molotovo-Ribentropo paktą rankomis susikibo prieš 30 m., kiti likome čia, Gargžduose. Irgi simboliškai susikibome rankomis Klaipėdos gatvėje. Ar tikrai „Vienybė težydi“? Ar šis bendrumo jausmas artimas ir emigracijoje?

– „Sapnuoju Švediją“ apvainikuoja mano knygos keturiolika apsakymų, atvedančių iki Baltijos kelio, tad susišaukia su šiais metais švenčiamu trisdešimtmečiu. Baltijos kelio dvasia stipri tarp pokariu Australijoje atsidūrusių lietuvių, o ją paveldėjo vaikai ir anūkai. Tačiau čia gyvena ir buvusios Tarybų sąjungos piliečiai, ir atvykę iš laisvosios tėvynės. Lietuvių kilmės žmonės buriasi pagal atvykimo laikotarpį, kadangi tarp jų daug bendro, o „vienybė sužydi“ per valstybines ir tautines šventes.

– Taigi, naujojoje knygoje praskleidi komunizmo šydą... Kokie tolimesni kūrybos planai?

– Kūrybinių planų daug ir įvairių, tik neužtenka viskam laiko. Labai rūpi išleisti doktorantūros studijų metais parašytą romaną „Torn: the story of a Lithuanian migrant“. Tada svajoju grįžti prie 2005 m. pradėto rašyti romano „Neužmiršk manęs, Australija“.


  • Dr. G. Burokaitė-Pranauskienė 1979–1987 m. dirbo Gargžduose, buvo Klaipėdos rajono Kultūros skyriaus vedėjo pavaduotoja ir vyr. metodininkė. Kartu su Muzikos mokyklos direktoriumi V. Normantu vadovavo Gargždų kultūros namų mišriajam chorui – su juo išlaikė choro dirigavimo valstybinius egzaminus Lietuvos konservatorijoje, dalyvavo 1985 m. respublikinėje dainų šventėje Vilniuje. Vadovavo Gargždų ryšių skyriaus, medicinos darbuotojų vokaliniams ansambliams bei chorui, taip pat Agluonėnų kaimo etnografiniam ansambliui.
  • Dr. G. Burokaitė-Pranauskienė yra baigusi Vilniaus konservatoriją, chorinio dirigavimo specialybę ir nuo 1989 m. gyvena Australijoje. 2003 m. baigė magistrantūros studijas Deakin’o universitete, Geelong’o mieste. Studijose nagrinėjo Australijoje gyvenančių lietuvių tautinę bei kultūrinę priklausomybę. 2015 m. jai buvo suteiktas filosofijos daktarės vardas kūrybinio rašymo srityje. Viktorijos universitete Melburne ji apsigynė disertaciją sukurdama romaną apie išeivijos lietuvius Australijoje bei išnagrinėdama pokariu ir tarybiniu laikotarpiu čia apsigyvenusių lietuvių tarpusavio santykius.
  • Dr. G. Burokaitė-Pranauskienė yra poezijos ir prozos knygos „Eukaliptų tyloj“ (2007 m.) ir poezijos rinkinio „Abu krantai“ (2011 m.) autorė. Nuo 1997 m. jos kūryba spausdinama Deakin’o universiteto antologijose.

Kalbėjosi Vilija BUTKUVIENĖ

Olivia BODDEUS nuotr.


Paieška

Naujienlaiškis

Žurnalisto pastabos

Karūnuotieji

Covid-19 nesirenka nei pagal amžių,…

Plačiau »

Agnė ADOMAITĖ

Bendraukite su mumis Facebook

Savaitės klausimas