„Geriausia mokytis gamtoje“, – įsitikinusi Miško mokyklos pedagogė

Klaipėdos rajone gyvenanti Emilija VAREIKYTĖ praėjusių metų rugpjūčio pabaigoje pradėjo dirbti Miško mokykloje (Giruliuose) pradinių klasių mokytoja. Apie jos pasirinkimą tapti pedagoge ir vaikų ugdymą lauko sąlygomis ji sutiko papasakoti „Bangos“ skaitytojams.

Trūkumus nusveria prasmės pojūtis

– Kas lėmė Jūsų apsisprendimą tapti pedagoge?

– Turbūt asmeninės savybės. Noras dalintis savo žinojimu bei vertybėmis. Stiprus domėjimasis žmogaus augimu bei auginimu. Jautimas prasmės savo veikloje.

– Kokie šio darbo pagrindiniai privalumai ir trūkumai?

– Pirmiausia – pedagogo darbas prasmingas. Taip pat vienas iš privalumų, kad mokytojo darbas mane įpareigoja nuolat mokytis, tobulėti, pažinti save. Bendravimas su vaikais primena žaidimo svarbą bet kuriame amžiaus tarpsnyje. Dirbdama mokytoja turiu galimybę perskaityti knygas, kurių nebuvau skaičiusi vaikystėje, taip pat galiu su vaikais diskutuoti apie knygas, kurias anksčiau skaičiau aš, o dabar – jie.

Darbas turi ir didelių trūkumų, tačiau juos nusveria prasmės jautimas. Kaip sunkumą įvardinčiau iššūkius dėl vaikų elgesio, taip pat labai svarbu, kokį vaidmenį ugdymo procese prisiima tėvai. Be to, labai sunku nuo šio darbo atsitraukti. Net grįžus namo mintys dar gali būti darbo dienoje. Kaip būčiau galėjusi kitaip susidoroti su buvusiomis situacijomis? Kaip galėčiau kitaip padėti vaikui pasijusti geriau? – kyla daug svarstymų. Taip pat po intensyvios dienos būna, kad nebėra noro tarti nė žodžio, o tai sudėtinga, nes namuose laukia komunikabilus keturmetis.

Mėgaujasi buvimu lauke

– Papasakokite trumpai apie Miško mokyklą, kuo ji išskirtinė? Ar tiesa, kad vis daugiau žmonių jaučia poreikį atsigręžti į gamtą?

– Kad mano bičiuliai jaučia poreikį būti kuo daugiau laiko gamtoje – taip. Tačiau dėl plačiosios visuomenės apibendrinių nedarau.

Miško mokyklos ugdymo procesas yra vykdomas pagal bendrojo ugdymo programą, tačiau nemažą dalį ugdymo vaikai gauna būdami lauke. Taip pat ugdytiniams tenka daug gamtinio ugdymo, botanikos pamokų. Vaikai daug juda, eina į žygius, mokosi kurti laužą, statyti pastoges, pažinti valgomus augalus. Mokosi mėgautis buvimu lauke, nepaisydami įvairių oro sąlygų. Susiklosčiusiomis pandemijos aplinkybėmis mūsų stiprybė tai, kad galime pasiūlyti vaikams saugų mokymąsi būnant lauke.

– Kaip galėtumėte apibūdinti šiuolaikinį pradinuką? Ar buvo kažkas, kas pradėjus dirbti pedagoginį darbą nustebino?

– Mano mokiniai, manyčiau, šiek tiek skiriasi nuo įprastinio pradinuko. Jų gyvenime yra labai mažai informacinių technologijų, daug laiko praleidžiama gamtoje drauge su šeimomis. Tad mano vaikai pasižymi laisvumu, drąsa judėti ir drąsa sakyti, tai labai stiprios, aiškiai išreikštos asmenybės. Norėčiau tikėti, kad visi vaikai būtent taip ir jaučiasi, tik aplinkybės lemia, ar ir toliau matome visapusiškai drąsius vaikus. Kas nustebino? Turbūt labiausiai stebina, kaip skirtingai tėvai supranta, kas yra vaiko gerovė. Atrodo, kad visi norime, jog vaikas jaustųsi laimingas, tik kelias, kuriuo einame, ir sprendimai, kuriuos priimame, gali būti visiškai skirtingi.

Sėkmę lems pasitikėjimas vaiku

– Ko, Jūsų nuomone, labiausiai reikia pradinio amžiaus vaikui, kad jis išaugtų visaverte, savo potencialą realizuojančia asmenybe?

– Pasitikėjimo vaiku. Po šio atsakymo net nebežinau, ką dar galėčiau pridurti.

– Kaip pailsite po įtemptos darbo dienos? Kokie Jūsų pomėgiai?

– Pasivaikščiojimas yra vienas iš pagrindinių mano poilsio ir atsigavimo po dienos būdų. Kai yra galimybė, renkuosi skaitymą.

– Sakoma, jog mokytoja, tai jau net ne profesija, o gyvenimo būdas. Ar pavyksta mokytojos socialinį vaidmenį palikti klasėje?

– Skaitėme kartą su vaikais knygą, kurioje buvo epizodas, jog anūkas klausinėjo savo močiutę, kuri buvo mokytoja. Močiutė į anūko klausimus atsakydavo klausimu „O kaip tu manai?“, po to knygoje buvo paaiškinimas, jog ji taip daro, nes yra mokytoja. Perskaičius šią dalį pasidarė labai juokinga, nes išties klausimas „O kaip tu manai?“ yra stipri mano dalis bendraujant su aplinkiniais. Tad taip, kai esi mokytojas, sunku juo nebūti išėjus už mokyklos ribų.

Agnė ADOMAITĖ

Gitanos SIMUTIENĖS nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių