Garsas apie Lūžgalių galiūną sostinės nepasiekė

Garsas apie Lūžgalių galiūną sostinės nepasiekė

Šio ąžuolo 7,20 m apimties kamieną apglėbti įstengtų keli vyrai.

 

Šernų girininkijos teritorijoje yra ne vienas įspūdingas ąžuolas, verčiantis aikčioti iš nuostabos. Žmonės atvyksta prie jų pasisemti stiprybės. Tačiau keista, kad Lūžgalių ąžuolas, sulaukęs tūkstantmečio, nesulaukia deramo dėmesio ir apsaugos. Jo nėra tarp respublikinių gamtos paveldo objektų.

Pagonybės laikus menanti vieta

Šernų miške, prie Minijos, stūkso galingas ąžuolas. Pasak Šernų girininkijos girininko Arūno Samoškos, šiam gamtos paveldo objektui – apie 500 metų. Jo kamieno apimtis – 4,80 m, skersmuo 1,17 m, o aukštis – apie 29 m. „Šernų ąžuolas – mūsų girininkijos pasididžiavimas, – sakė jis, tik dabar pastebėjęs, jog medis be lapų. Girininkas spėliojo, ar jis dar sulapos kitais metais. Ir kas gi jam nutiko – ar vasaros karščiai taip išsekino senolį? Ąžuolo šerdis apnikta ligos – laikas jį stipriai paveikė.

A. Samoškos teigimu, paprastai miške radus didelį ąžuolą, aptinkamos sodybvietės žymės, nes šie medžiai buvo sodinami prie namų. O šio galiūno kaimynystėje – apsamanojęs legendinis akmuo, kurio skersmuo – apie 4 metrus. „Spėjama, jog pagonybės laikais čia buvo atliekamos apeigos“, – sakė girininkas. Ir dabar šią istorinę, legendinę vietą aplanko žmonės, norėdami pajusti ąžuolo didybę, praeities dvelksmą.

Šalia jos – kertinio miško buveinė. Šioje teritorijoje – jokios žmogaus veiklos. „Nulūžus medžiui niekas negali jo liesti – paliekama natūraliam gamtos procesui. Mokslininkai siekia, kad matytume natūralią gamtą. Paukščiams, žvėrims geriau tokioje aplinkoje. Tik žmogui gražiau, kai iškirstos vėjovartos, tvarkinga, bet tai jau ne miškas, o parkas“, – aiškino A. Samoška. Jis pridūrė, kad šalia Karaliaus Vilhelmo kanalo numatoma įrengti pažintinį taką. „Čia labai įvairus miškas: galima pamatyti nuo standartinių medžių iki pelkėje augančių pušelių, primenančių bonsus. Taigi bus galima susipažinti su gamtos įvairove“, – sakė girininkas.

Nėra tarp gamtos paveldo objektų

Šernų girininkijos teritorijoje, tačiau privačioje valdoje, žaliuoja ne tik Klaipėdos rajone didžiausias, įspūdingiausias ąžuolas. Jis nepastebimas kukliai stūkso Dituvos sodininkų bendrijoje, vienoje Lūžgalių kaimo sodyboje šalia žemėn smengančios senovinės trobos. Gyventojai nežino apie šį galingą medį – tik keli senbuviai lietuvininkai galėtų papasakoti.

Lūžgalių ąžuolas atrodo įspūdingai – labai gyvybingas, žaliuojantis medis, nors skaičiuoja antrąjį tūkstantmetį. „Šis ąžuolas kitoks nei miško. Plačioje erdvėje, nors ir nederlingoje žemėje augdamas jis plečiasi į šalis: neaukštas, bet labai plačiomis šakomis. Miško ąžuolas stiebiasi į aukštį, jo šakos nestambios“, – aiškino girininkas.

Šio ąžuolo 7,20 m apimties kamieną apglėbti įstengtų keli vyrai.

Prieš keliolika metų „Bangoje“ rašėme apie šį įspūdingą medį, buvo žadėta pasirūpinti, kad jį įtrauktų į respublikinį gamtos paveldo objektų sąrašą. Tačiau kai A. Samoška šiemet čia atsivežė žinomą gamtininką Selemoną Paltanavičių, jis labai nustebo, išvydęs Lūžgalių ąžuolą, kurio nėra didžiųjų ąžuolų sąraše. „Gamtininkas pasakė, kad tai vienas iš keturių galingiausių Lietuvoje ąžuolų ir žadėjo užregistruoti šį gamtos paveldo objektą, – pasakojo A. Samoška. – Blogai, kad jis auga privačioje valdoje ir neregistruotas.“

Šalia galiūno žaliuoja ąžuolėlis, kuriam, kaip spėjama, apie 70–80 metų. Galiūno palikuonis. „Ir mes pririnkome šio ąžuolo gilių, išauginome sodinukų ir pasodinome, – kalbėjo girininkas. – Juk vykdome selekcinę-genetinę atranką: iš geriausių medžių palikuonių sodiname mišką.“

Virginija LAPIENĖ

Paieška

Naujienlaiškis

Žurnalisto pastabos

Diagnozė

Žurnalistinio darbo metu dažnai tenka klaidžioti rajono kaimuose ir miesteliuose, kol surandi gatvę, kurioje gyvena reikalingas žmogus. Pasiteiravus vietinio gyventojo,…

Plačiau »

Virginija LAPIENĖ

Bendraukite su mumis Facebook

Savaitės klausimas