Gal pasaulio pabaiga jau buvo?

„Pasaulio pabaiga“, – baisimės regėdami įvairiuose kontinentuose nesiliaujančias gamtos stichijas, neįveikiamus gaisrus ar netgi dabar plintančią pandemiją. Ši laki frazė kaip niekas kitas geriausiai apibūdina ir išplitusias Sodomos ir Gomoros apraiškas mūsų dabartyje. Nenuginčijamų pabaigos ženklų Mikaldos laikų knygose nepailstamai ieško įvairaus plauko pranašai ir ateities spėjikai. Ir, žinoma, randa.

Štai galima kiek nori kalbėti apie toleranciją, bet kol kas ji tėra tik gražiai skambantis žodis. Stebimės, kodėl žmonės bijo pasakyti viešai, už ką balsavo rinkimuose ar kokios partijos politiką remia, nedrįsta kritikuoti Lietuvos ar mūsų rajono valdininkų, tad vis prisidengiama anonimiškumu. Betgi suprantama, tuoj kritiką puls. Pirmiausia tokį nesusipratėlį netikėlį mėgins perversti į savo pusę, ims įtikinėti, auklėti, gėdinti ir kitaip apdoroti. Nepavykus – įžeidinės, menkins. Niekas šito nenori, todėl ir renkasi tylėjimą ar tampa slaptuoju kritiku. Žodžio laisvės ar juo labiau tolerancijos šioje ar panašiose situacijose niekaip neįžvelgti. Greičiau – skandalą.

O ėmęsi Lietuvą valdyti „jauni, žavūs ir drąsūs“ iškart į tai ir šokosi. Tauta nuščiuvusi laukia, kas čia bus? Būtų įdomu, keista ir greičiausiai sveikintina, jeigu nebūtų taip, kaip visada. Taip norisi naujo požiūrio, darnaus bendravimo, pagaliau – žadėtosios kultūros. Negi tokios politikos negali būti? Bet... ne veltui nuo seno politika lyginama su laisvo elgesio mergina. Meilė už pinigus? Štai girdime, jog ES skiria Lietuvai didelę pinigų sumą, o galvoje kokia pirma mintis? Išvogs. Ir sunku ją nustumti, nesitraukia ir gana. Tokia mūsų skaudi patirtis, per kurią nesimato gerų ir gražių darbų, moralių žmonių poelgių, patriotiškumo (na, šis visai jau nebemadingas tampa). Užtat nepaprastai gajus noras savo šalį peikti ir menkinti.

„Aš esu kosmopolitė, – pabrėžia pažįstama, mat jos sūnus ir dukra jau senokai gyvena ir dirba Anglijoje. – Man Lietuva atskirai nieko nereiškia.“ Tarkim. Tik kažkaip išvažiuoti iš jos neketinama. Kalbos kitos nemoka, amžius jau rizikos grupei priklauso, pagaliau čia – gerbiama pedagogė, o ten, svečioj šaly, geriausiu atveju tiks tik anūkų vystyklams keisti. „Kaip tyčiojamasi iš žmogaus, darbo neįmanoma gauti“, – antrina giminaitė ir papasakoja, anot jos, graudžią darbo paieškų istoriją. Ekonomistės išsilavinimą turinti, tačiau Airijoje dirbusi vadinamuosius juodus darbus prakuto, užsidirbo ir grįžo į Tėvynę sukauptų pinigų investuoti, patogiai ir ramiai pagyventi. Nusipirko Klaipėdoje du butus, suremontavo, išnuomojo, trečiame pati gyvena. Lyg ir viskas gerai, tėvynainiai patiklūs, daugiau šypsosi, parduotuvės visko pilnos. Ėmėsi darbo ieškoti. O patirties nėra, mokslai neatnaujinti, bet norisi tik vadovauti. Juk iš užsienio grįžusi! Galiausiai pasiūlytas atlyginimas moteriškę ir visai pribaigė. Vėl kraunasi lagaminus į Europą. Ką gi, čia Lietuva, čia algos tokios. Žinoma, tėvynės geru žodžiu neminės. Jau seniai nebeskamba poeto J. Aisčio žodžiai: „Gera čia gyvent ir mirti, / Gera vargt čia Lietuvoj“.

Kol kas mūsuose lyg ir norma, kad tie, kurie bando oriai išgyventi, neretai pasijunta tiesiog kvailio vietoje. Kaip toks nepasijusi, jeigu nedirbantis, gyvenantis nuolatiniam pašalpų laukime, gauna daugiau už tą plušantįjį nuo aštuonių iki penkių. Kiek anekdotinių istorijų gali papasakoti mūsų miesto taksistai. Kaip tam tikromis dienomis, gavę mūsų visų uždirbtą paramą, mūsų išlaikomieji net pėsčiomis nevaikšto, taksi važinėja. Ir alaus nusipirkti, ir vienas pas kitą pasisvečiuoti. Pinigams pasibaigus vėl dejonės – mažai duoda. „Pasaulio pabaiga“, – piktinasi pensininkai, besistengiantys ne prašyti ar skursti, o dar bent kiek užsidirbti patys. Žiūrėk, iš to ne vienas pensininkas dar ir vaikus paremia, ir anūkus dovanėlėm apdalina. Tad tegul nesijaučia didvyriai Maltos sriubą verdantys, ne to dažnam senoliui reikia.

Ko tikimės iš naujos valdžios? Pirmiausia elementarios tvarkos tokiuose paprastuose dalykuose. Kad

nereikėtų šauktis pasaulio pabaigos. Pasižiūrėjus atidžiau į paskutinius žmonių išgyvenimus, vis dėlto pagalvoji: gal pasaulio pabaiga jau buvo, tik mes jos nepastebėjom?

Dalia DAUGĖLIENĖ

Gargždiškė


Taip pat skaitykite:

Tūba pasitarnavo mokyklos iškabai
Už karantino taisyklių pažeidimus slegiančios baudos, bet susilaikyti sunku
Speigas aušino pandemiją, tačiau be aukų neapsiėjo
Brožių bendruomenę išgarsino socialinis verslas
Improvizacija – „Močiutės košė“

Paieška

Naujienlaiškis

Žurnalisto pastabos

Grokime atsakingai

Dėl pasitraukusių dviejų ministrų Italijos Vyriausybė krizėje; po…

Plačiau »

Bendraukite su mumis Facebook